Vytautas Landsbergis. „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“, „Baltos lankos“, 440 p.
Iš tokios „bendraautorystės“ atrodytų, jog V. Landsbergis irgi rašė laiškus Sofijai, Siluetui, anot MKČ. Ne, Silueto profesorius nebučiavo, jis čia tik sudarytojas bei įvado ir komentarų autorius. Tačiau savo reikalą atliko puikiai laiškais bei amžininkų prisiminimais iliustruodamas paskutinius trejus genijaus gyvenimo metus. Ir laimingiausius, ir tragiškiausius.
„Rankraščiai nedega“, sakė mums žinomas rusas, tačiau tai negalioja laiškams – pastarieji dega gana dažnai. Pati Sofija savo laiškus MKČ sudegino, tad vietoj jų žiojinčios spragos ir įsivaizduotinos kaip ugnis. Panašioje degė ir MKČ, ir pati Sofija, jos išsaugoti vyro laiškai tai aiškiai liudija.
Nežinia, kodėl Sofijos laiškai buvo sudeginti, ir ką dvidešimt trejų metų mergina galėjo rašyti subrendusiam menininkui. Tuo tarpu menininko laiškai merginai yra nuolatiniai kreipiniai, šaukiniai, beveik užkalbėjimai, ir veik kiekviename jų rasime leitmotyvinį prašymą: nepyk. Pastarąjį menininkas adresuodavęs ne tiek Zosytei, kiek pačiam pasauliui, kad jame pykčio liktų mažiau. Kitas leitmotyvinis priežodis – Ratatatam. Ką primena? Taip, Beethoveno Penktąją.
Laiškuose – visas bundančios, bandančios užčiuopti savo kultūros pulsą Lietuvos fonas. Pirmieji chorai bei parodos, Petrapilio studentų susibūrimai ir planai statyti Tautos Namus (vizionierius MKČ juos įsivaizdavo indiškų pagodų stiliaus!), čigoniški kupletai lietuvių vakaruose ir būsimasis ministeris pirmininkas, mėgėjiškame teatre vaidinantis Daumantą. Daugybė detalių, kuriose to meto gyvenimas ryškėja kaip fotopopieriuje. Tačiau pirmiausia tai – istorija apie du žmones – Jį ir Ją.
Dažniausiai ji čia Zosytė arba Zuliukė. Neretai – Siluetas. Tačiau rasime pačių įvairiausių kreipinių, netgi Mano Sparnuotoji Pantera. Gal tai paaiškintų ir savotišką MKČ prierašą, kartais išnyrantį: bučiuoju letenas. Dar vienas įdomus laiškų bruožas – dažnas MKČ noras kreiptis į Sofiją vyriškąja gimine (Mano Broliuk ir pan.). Šis transseksualumas rodo siekį kreiptis į ją kaip į Esybę, į tai, kas jau virš lyčių bei specifikacijų. Tačiau pirmiausia ji – moteris. Mylimoji.
Čiurlioniui ji iš tikrųjų buvo Didžioji Viltis. Graži, talentinga, išsilavinusi, atsidavusi. Skurde skendintis nepripažintas menininkas nepasitikėjo nei savo praeitimi, nei dabartimi. Liko tik ateitis, ir Zuliukė kaip jos garantas. „Tu esi mano Atgimimas“, rašė MKČ kartu grauždamasis dėl įvairiausių nepriteklių ir grimzdamas į jam būdingą autizmą. Laiškuose MKČ itin jautrus, jausmingas, atviras, o gyvenime – uždaras, neprognozuojamas, nervingas. Jo paveikslų lietuvių visuomenė nesupranta, o muziką supranta dar mažiau. Verčiasi pamokomis, po pusrublį už valandą (jo tėvas už Nemune pagautas dvi lydekas gauna daugiau – 70 kapeikų). Petrapilyje pradeda garsėti, ypač tarp aukščiausio lygio meno žinovų, tačiau tebegyvena skurde visas viltis dėdamas į ateitį.
Ikivedybiniai laiškai itin lyriški ir aistringi. Dažniausiai aistra, virtusi poetiniais raibuliais, tik sykį prasiveržia nedviprasmiškai: „Tiesi rankas į mane, lūpos mūsų ištroškusios susijungia, prasiskiria Tavo šlaunys ir skęstame dieviškame apsikabinime…“ Povedybinius laiškus užpildo buitis, detalės, rūpesčiai, tačiau neblėsta nei šviesios ateities vizija, nei optimistinis patosas. Bet šią viziją menininkui, deja, labiau patvirtina ne realybė, o vaizduotė. Kol jis visas į ją pasitraukia.
Realybė nemyli vaizduotės, ir atvirkščiai. Ypač MKČ atveju. „Ar tai tiesa, kad perdėtas jautrumas ir nedrąsa pranašauja neišvengiamą, staigią mirtį?“, klausia menininkas savo merginos. Pirmasis fatališkas permainas pastebi Mstislavas Dobužinskis. Anot jo, MKČ pradėjęs pasakoti esąs be galo turtingas, ruošiąsis važiuoti į Italiją. Pas jį atvykusiai žmonai stengiasi parduotuvėse užsakinėti brangias dovanas „su pristatymu“, o ši ženklais mėgina anuliuoti užsakymus. Dar keli mėnesiai ir kontaktas su menininku nutrūksta. Ligoninė, plaučių uždegimas, mirtis.
Jei nebūtų visų šių laiškų, Čiurlionio mirtis atrodytų didesnė ir absoliutesnė. Meilė ją šiek tiek atitraukia į antrąjį planą. Vis dėlto – gyveno, vis dėlto – mylėjo. Jis buvo neabejotinai vertas taip mylėti. Ji buvo neabejotinai verta tos meilės.
