V. Vitkauskaitė
Kiekvienas gudrus žmogus žino, kas yra intelektas. Tai dalykas, kurio neturi kiti žmonės. Taip apie intelektą yra sakęs amerikiečių psichologas ir statistikas Quinnas McNemaras. Prabėgus kone pusšimčiui metų, psichologo mintį būtų galima pratęsti taip: intelektas yra tai, ko neturi kiti, bet ką puikiai galima suvaidinti. Ir tas vaidmuo nėra sudėtingas.
Anksčiau, tiesa, buvo lengviau: pakako dažnai ir garsiai deklaruoti, kad niekada jokiomis aplinkybėmis nežiūri televizoriaus, niekada neatsiverti blizgių žurnalų. Kai betelevizorinių ir bežurnalinių žmonių ėmė daugėti, užduotis išsiskirti intelektualams pasunkėjo. Bet jie nepasiduoda.
Ir tik Kalėdos dar neatmenamais laikais priversdavo trumpam išjungti triukšmingus pseudointelekto fontanus. Tačiau ilgainiui Kalėdų sostinėmis pasiskelbė prekybos centrai, o intelektualams tai tapo proga nuo lapkričio pradžios tarsi kokį Mozarto „Lacrimosa“ graudulingai giedoti apie komercinę šventę, dingusią dvasią ir paskubomis perkamas dovanas.
Dovanos, beje, jau ne pirmus metus yra nemadingos. Nes jos perkamos paskubomis, nenuoširdžiai, nes jos užmuša šventę, nes geriau dovanoti savo dėmesį, nes nereikia naujo šlamšto krūvos senuose namuose. Tik niekas niekada neatsako į klausimą, kas verčia dovanas pirkti paskubomis ir kodėl prie jų nuolat klijuojama nenuoširdumo etiketė.
Dovanos rizikuoja atskleisti, kad nemokame, nenorime ir tiesiog tingime galvoti apie kitus.
Nuodėminga svarstyti, kaip buvo anksčiau, kai ir žolės būta žalesnės. Bet jei žilagalviai liudytojai ir atminties kampučiai nemeluoja, visuomenėje, kuri dar nebuvo persisotinusi, dovanos paprastai ir aiškiai padėdavo įgyvendinti vieną funkciją – džiaugsmą.
Šiandien, kai brangiausias yra mūsų laikas, kai labiausiai mylime save, dovanos rizikuoja atskleisti, kad nemokame, nenorime ir tiesiog tingime galvoti apie kitus. Nudžiuginti žmogų, tokį pat persisotinusį kaip ir mes, nelengva. Paprasčiau aiškinti, kad pirkti dovanas yra nedvasinga ir neoriginalu.
Originalumo paieškos XXI amžiuje apskritai sudėtingos. Netgi balsų, kad švęsti Naujuosius metus yra banalu, girdisi vis daugiau. Anoniminiai komentatoriai rypuoja, kaip laukia šventinio maratono pabaigos ir galimybės grįžti į kasdienybę. Garsiai rypuoti rizikinga: vyresnioji karta tokių išsišokimų dar gali nesuprasti. O nesusipratimų per šventes namuose, susidūrus kelioms kartoms, pripažinkime, netrūksta ir taip.
Kartą teko skaityti vieną studiją, kurios duomenimis, ginčai ir barniai per šventes aktualūs visame pasaulyje. Psichologai tai aiškina dviejų vaidmenų susidūrimu: noru būti geru artimiesiems ir išsaugoti šventinę dvasią, bet kartu – ir išlaikyti savo autonomiją bei savo įpročius. Taigi niurzgėjimas, pykčiai, nenoras ir nemokėjimas švęsti negali būti apibrėžiamas vien lietuviško charakterio rėmais. Visa tai turi kitą kategoriją: tai tiesiog mes, suaugusieji.
Vienas įdomiausių šįmet kalbintų pašnekovų – Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius – interviu metu pastebėjo, kad dar nemokame tiesiog normaliai gyventi, jaustis savimi ir savęs atrasti. Tam, anot jo, reikia būti gimus laisvoje šalyje. O ką daryti gimusiems nelaisvoje? Kvėpuoti, švęsti kaip patinka ir nemoralizuoti kitų. Todėl čia pats laikas sustoti. Visiems gražių švenčių!
____________________
Viktorija Vitkauskaitė yra „IQ Life“ redaktorė
