Prabangos prekės dėl paklausos atsigavimo ir per recesiją sumažėjusių gamybos išlaidų tapo vienas geriausiai uždirbusių sektorių šiais metais. Todėl šio sektoriaus akcijų brangimas lenkė kitus sektorius ir išliko stiprus visus metus. Metų pradžioje viena geriausių investicinių idėjų buvo investuoti į prabangos prekių sektoriaus akcijas.
Didieji išsivysčiusių šalių indeksai, tokie kaip S&P 500, DAX ir FTSE 100, lapkritį pakilo į aukščiausią lygį šiais metais. Rudenį vykęs kainų šuolis buvo skatinamas tiek gerų bendrovių veiklos rezultatų, tiek esminės visų kilimų varomosios jėgos – bendro pobūdžio optimizmo, turinčio neaiškiai apibrėžtą santykį su tuo, kas vyksta už rinkos ribų. Pavyzdžiui, JAV nedarbo lygis ilgiau nei metus išlieka istorinėse aukštumose daugiau nei 9,5 proc., tačiau amerikietiškos akcijos brangsta. Europoje į Airijos biudžeto deficito problemą sureaguota kur kas nuosaikiau nei į labai panašias Graikijos problemas metų pradžioje. Iš Airijos obligacijų rinkos į valiutų rinką (nuvertėjantis euras) ir į europietiškų akcijų rinką persimetė tik pesimizmo šešėlis. Optimizmo šį rudenį rinkose tikrai netrūko ir jis buvo pagrįstas, tačiau visada egzistuoja riba, kai optimizmas pasidaro neprotingas. Geros emocijos generuoja geras emocijas, ratas sukasi, visi patenkinti, kol staiga rinka apsiverčia aukštyn kojomis. Siekiant suprasti šį efektą verta prisiminti esmines prielaidas, kuriomis remiamasi įsigyjant konkrečias finansines priemones konkrečiu metu.
Yra daug neišsprendžiamų ginčų, kurie niekada ir negalės būti išspręsti dėl informacijos trūkumo ir žmogiškojo faktoriaus. Vienas tokių ginčų – rinkos racionalios ar neracionalios? Rinkos racionalumas ar neracionalumas turėtų tapti viena pagrindinių prielaidų bet kokio tipo investuotojui. Kai nesiremiama jokiomis prielaidomis, investavimas ar spekuliavimas apskritai nėra įmanomi (tokiu atveju tai tiesiog negalėtų būti vadinama investavimu/spekuliavimu). Dažnai būtent racionalumas (bendrovė dirba pelningai, jos akcija pigi) ar, atvirkščiai – neracionalumas (kaina smarkiai kyla arba kaina per daug smarkiai krito) lemia, kad perkama viena ar kita akcija.
Akcijų rinkoje yra įvairiausių bendrovių, kurios dažnai yra skirstomos pagal ekonominės veiklos klasifikavimo standartą GICS. Rinkos klasifikacija pagal sektorius leidžia rinkos indeksus, kurie dažniausiai sudaromi pagal bendrovių dydį (kapitalizaciją), suskirstyti į subindeksus. Tokie subindeksai padeda nustatyti, kuris sektorius yra mėgstamesnis, kokia veikla užsiimančių bendrovių akcijų kainos šiuo metu kyla stipriausiai. Daug metų stebint, kaip kinta sektorių populiarumas, galima išskirti tendencijas ir pradėti kalbėti apie investavimą pagal sektorius.
2010 m. stiprumu išsiskyrė Vartojimo prekių ir paslaugų sektorius (angl. Consumer Discretionary) – automobiliai, kabelinė televizija, ilgalaikio naudojimo prekės, drabužiai ir t. t., – kuris iš esmės skiriasi nuo Kasdienio vartojimo prekių ir paslaugų (angl. Consumer Staples): maistas, tabakas, namų apyvokos prekės ir kt. Skirtumas akivaizdus iš lietuviško pavadinimo – aktyvesnis nekasdienių (arba prabangos) prekių ir paslaugų vartojimas yra būdingas ekonominio pakilimo metu. O kasdienio vartojimo produktų paklausa nėra tokia jautri ekonomikos būklei. Tai atspindi ir akcijų rinka – prabangos prekes gaminančių įmonių akcijos svyruoja kur kas smarkiau už kasdienio vartojimo prekes gaminančių įmonių (žr. 1 grafiką).
Prabangos prekių sektoriaus akcijos šiais metais brango labiau nei kitų sektorių. Kodėl? Yra racionalus atsakymas į šį klausimą – buvo tikimasi, kad įmonės šiame sektoriuje uždirbs gerokai didesnį pelną nei prieš metus. Išaugusį pelną lėmė tiek dėl masinio darbuotojų atleidimo sumažėjusios gamybos išlaidos, tiek bendras ekonomikos atsigavimas, kuris pasireiškia ir aktyvesniu gyventojų poreikiu vartoti, t. y. noru išleisti uždirbtus pinigus, o ne juos taupyti.
Remiantis prielaida dėl racionalios rinkos, akcijos kaina ir bendrovės uždirbamas pelnas yra tiesiogiai susiję. Pirkdamas akciją investuotojas nusiperka dalį bendrovės, taigi akcijos kainos ir bendrovės pelno vienai akcijai santykis, žymimas P/E, rodo, kiek piniginių vienetų investuotojas moka už vieną bendrovės uždirbtą piniginį vienetą. Todėl investuotojai, tikėdamiesi didesnio prabangos prekių gamintojų pelno, buvo pasiruošę už akcijas mokėti daugiau, taip pakeldami jų rinkos kainą.
Neseniai baigėsi trečiojo bendrovių pelno skelbimo sezonas ir investuotojų lūkesčiai pasiteisino. Labai geras pavyzdys – prabangių automobilių gamintojai. Šių automobilių pardavimas atsigauna iš sąstingio, nes paklausa auga Kinijoje ir atgyja JAV, didžiausiose pasaulio automobilių rinkose. Šį rugsėjį pagaminta daugiausia „Mercedes“ per visą 120 metų bendrovės istoriją, „Audi“ šiais metais tikisi rekordiškai didelio 1,08 mln. automobilių pardavimo, BMW ketina pagaminti 1,4 mln. mašinų, tai mažiau tik už 2007 ir 2008 metų lygį. Šių metų veiklos rezultatai automobilių pramonės sektoriuje daugiau nei geri (žr. 2 lentelę). Netgi „Toyota“, susidūrusios su masiniu broku ir turėjusios atšaukti 9 mln. savo automobilių, pelnas šį ketvirtį paaugo daugiau nei 4 kartus.
Taigi racionalus arba kitaip fundamentinis akcijų kainų augimo aiškinimas supaprastintas skambėtų taip: „Kainos kilo, nes bendrovės gerai dirbo.“ Tačiau galimas ir kitoks, iracionalus, aiškinimas. Kai metams dar neįpusėjus šis sektorius išryškėjo kaip „stiprus“ ar „populiarus“, jis galėjo būti pastebėtas kaip toks. Tuomet jau pabrangusios akcijos brango dar labiau, palaikomos perkamosios galios tų investuotojų, kurie pirko „geras“ akcijas, remdamiesi jų populiarumu ir nesena istorija, t. y. gražiu akcijos judesiu į viršų.
Rinkos neracionalumas yra dažnas reiškinys, pavyzdžiui, taip susiformuoja kainos burbulai. Staigus kažkokios turto rūšies augimas iškart yra pastebimas ir pamažu gali pritraukti vis didesnę minią lengvo uždarbio siekiančių spekuliantų. Kartais tokius burbulus susprogdina neigiama naujiena, tačiau dažniau jie tiesiog plyšta nuo pertekliaus vienakryptiškai mąstančių rinkos dalyvių. Susikaupia kritinė masė pardavėjų, o pirkėjų tiek nebeatsiranda, tuomet, matydami krintančią savo investicijų vertę, suskumba parduoti ir kiti investuotojai. O kai minia galiausiai „spjauna“ į akciją, ši „paskęsta“.
Neracionalus investavimas būdingas atskiros bendrovės, rinkos sektoriaus, visos rinkos ar visos turto klasės lygmeniu. Pavyzdžiui, viena daugiausia perpirktų turto klasių pastaraisiais mėnesiais buvo žaliavos, dar konkrečiau – grūdinių kultūrų ir tauriųjų metalų grupės. Viena daugiausia perpirktų žaliavų – auksas – lapkričio pradžioje pakilo daugiau nei 1 400 JAV dolerių už unciją, tačiau nėra jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl jis turėtų kainuoti tiek daug. Tačiau kažkada brangimą paskatinusių paaiškinimų buvo – vyriausybės didino aukso rezervus ar auksas buvo suvokiamas kaip gynybinė investicija, kai visos kitos nuvertėja. Tikėti mitu, kad auksas visada brangs, nesvarbu, kokioje ekonominio ar rinkos ciklo fazėje esame, nėra racionalus sprendimas. Vis dėlto neracionalios rinkos prielaida dabartinį aukso brangimą leidžia interpretuoti kaip priežastį būsimam jo brangimui.
Remiantis prabangos prekių ir aukso pavyzdžiais galima pastebėti, kad neracionalieji investuotojai dažnai mėgdžioja tai, kas būtų buvę racionalu anksčiau. Neracionalumas dažnai kyla iš racionalumo, jį kartodamas ir mitologizuodamas. Galų gale, akivaizdu, kad finansų rinkose, kaip ir daug kur, „kas pirmesnis – tas gudresnis“.
