Laisvalaikio skaitinio pamatas – prancūziškas gyvenimo būdas
Tikrovėje yra temų, kuriomis intelektualūs žmonės nediskutuoja, nes tokių kalbų turinys būtų žemiau padorumo ribos. Yra salono, yra ir miegamojo kambario kalbos. Pirmosios gali būti viešos, o antrosios, savaime suprantama, lieka privačios ir intymios.
Dar prieš penkerius metus buvo populiaru skųstis, kad vadinamieji moterų žurnalai stipriai veikia jaunų merginų moralines nuostatas ir atveria kelius prarasti žmogiškąsias vertybes. Šiuo metu apie tai jau nekalbama, nes visuomenė priprato prie tų žurnalų tematikos ir poveikio, auditorija pasidalijo sluoksniais. Kiekvienas skaitinius renkasi pats, ir reklama nėra svarbiausias veiksnys, priverčiantis jaunas merginas atsiversti joms skirtų leidinių puslapius.
Jaroslavo Melniko knyga „Gyvenk be kompleksų“ išaugusi iš minėtų žurnalų tematikos ir auditorijos poreikių. Autorius teigia „atveriantis moters pasaulio paslaptis“. Paradoksalu, bet tų paslapčių tėra viena – intymumas, kuris turbūt neprivalo tapti viešas. J. Melnikas, kaip ir daugelyje ankstesnių savo knygų, mano kitaip. Naujausią jo kūrinį sudaro dvi dešimtys skyrių, kuriuose daugiausia kalbama apie kasdienio gyvenimo būdo problemas ir rūpesčius, o jie atskiedžiami minėtomis temomis.
Daugelis aptariamų temų ir jų traktuotė labai priklauso nuo paties J. Melniko asmenybės. Autorius senokai įsikūręs Paryžiuje. Prancūziškasis gyvenimo būdas yra knygos „Gyvenk be kompleksų“ pagrindas. Ne viena įžvalga susijusi su XX a. pirmosios pusės intelektine psichoanalizės mokykla ir jos idėjomis. Svarbiausia jų – žmogaus pasąmonės ir psichinio gyvenimo esmė yra seksualiniai santykiai. Nors praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo teiginiai apie visa apimantį seksualumą ne kartą koreguoti jo mokinių, Prancūzijos visuomenėje, kaip ir visame laisvajame Vakarų pasaulyje, minėto psichoanalitiko idėjos padarė nemažą poveikį ir jis jaučiamas iki šiol. Prancūziškosios patirties adaptacija Lietuvoje, kuri dabar jau gyvena kaip atvira visuomenė, turbūt yra sveikintina. J. Melniko apkaltinti primityvumu niekaip neįmanoma, tačiau jo knyga aiškiai atskleidžia, kaip stipriai mūsų šalyje trūksta intelektualiosios, ne su kasdienybe ir seksualiniu gyvenimu, o su politika, kultūros problemomis, socialiniais santykiais susijusios psichoanalizės adaptacijų. Būtent šios teorijos teiginiai ir praktikos prašyte prašosi būti pritaikytos minėtų sričių problemų analizei.
J. Melniko teiginys, neva visa knyga „Gyvenk be kompleksų“ pagrįsta „tikromis istorijomis“, kelia rimtų abejonių: sunku patikėti, kad jis apie kasdienį gyvenimo būdą ir seksualinius santykius apklausė kelias dešimtis asmenų, kurie, autoriaus teigimu, gyvena ne vien Vilniuje, bet ir Marijampolėje ar kituose Lietuvos miestuose ir net kaimuose. Visgi tas tariamas tikrumas lengvai pamirštamas ir galima į jį nekreipti dėmesio, kai rašytojas tikrai įtaigiai įtraukia skaitytoją į savo trumpus pasakojimus.
Knygos „Gyvenk be kompleksų“ nederėtų vertinti iš puritoniškos moralės pozicijų, tačiau svarbu suprasti, jog ji nepakankama tam, kad skaitytojas šiandienos pasaulyje orientuotųsi vertybiniais ir socialiniais klausimais. Tai tiesiog laisvalaikio skaitinys, nereikalaujantis intelektinių pastangų, ir, būdamas populiariosios literatūros žanro, palieka stiprų įspūdį bei naikina bet kokias abejones dėl J. Melniko kaip pasakotojo talento.
