Leonardas Retelis Helmrichas, dokumentinio kino režisierius ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) kviestinis svečias, išrado būdą, kaip patobulinti kino kalbą. Kultūros apžvalgininkei Ievai Rekštytei indoneziečių kilmės olandų kino kūrėjas pasakojo, kodėl svarbu skleisti žinią apie „vieno kadro“ techniką.
– Kaip atėjote prie „vieno kadro kino“ idėjos, ar ji atsirado iš konkretaus trūkumo, kurį pajutote dirbdamas kine?
– Kai baigiau Olandijos filmų akademiją Amsterdame, pradėjau dirbti kino pramonėje. Kurdamas kadruotes pastebėjau, kad naudojama labai mažai kameros rakursų. Pamenu, mano kolega apie kino kadrų dizainą sakydavo: „Mūsų pagrindinė problema, kad esame matę per daug filmų.“ Jis turėjo omenyje, jog per gerai pažįstame kino kalbą, kad sukurtume ką nors naujo. Tuomet maniau, kad jis teisus. Tačiau, kai kūriau sceną, kuri turėjo būti po vandeniu, ir paskui operatorius Jordanas Kleinas ją nufilmavo, supratau, kad visai nesunku atrasti naujų rakursų, kai turi laisvę judėti su kamera trijų dimensijų erdvėje.
Antroji paskata buvo prancūzų kino kritiko André Bazino įsitikinimas, kad filmavimo kamera turi išlikti stabili net judėdama. Tai padėjo įsisąmoninti, kokia yra kameros judėjimo esmė: ji turi sujungti atskirus interesų taškus erdvėje. Mano išradimas „OmniRig“ paremtas šia idėja ir povandeninės kameros lankstumu.
– Šiemet VDFF svečiai buvo pakviesti diskutuoti apie asmeninius dokumentinių filmų režisierių ir jų kūrinių herojų ryšius: kokią įtaką jie daro vieni kitiems ir kaip pakeičia gyvenimus. Kokie jūsų karjeros pavyzdžiai? Kuris iš jūsų filmų šiuo požiūriu pats asmeniškiausias?
– Pats asmeniškiausias mano filmas yra „The Eye of the Day“ iš trilogijos „Sun, Moon, Stars: The Indonesia Trilogy“. Filmo kūrimo pradžioje jaučiausi tarsi autsaideris Indonezijoje. Tačiau pamažu man pavyko prie šios šalies priartėti ir pažinti visų trijų filmų veikėjus. Stebėjimas pavirto į dalyvavimą.
Visada sakiau, kad negali būti tik prašalaitis, kuris nedaro jokios įtakos. Nuolat būsi situacijos, kurioje yra ir tavo filmo herojai, dalyvis. Net jei tavo kamera neįjungta. Kaip ilgai būsi fiziškai, tokią įtaką darysi. Visada taip buvo. Objektyvus vaizdas neegzistuoja.
Pamenu, kai buvau vaikas, ne kartą girdėdavau istorijas apie nelaimėlius, kurie nuskęsdavo Amsterdamo kanaluose. Labai dažnai kiti žmonės stebėdavo, tačiau nepadėdavo skęstantiems. O jie būtų galėję tai padaryti, nes Nyderlanduose visi moka plaukti. Priežastis paprasta – jie tiesiog nesiryždavo. Daugelis pasirinkdavo būti tos situacijos stebėtojais, bet ne dalyviais.
Kai filmuoju, nuolat galvoju apie tai, kad esu realios situacijos dalyvis. Tik jokiu būdu nepagrindinis. Filmavimo kamera turi galios pakreipti įvykius: pats nešokčiau į vandenį gelbėti skęstančio, tačiau nukreipčiau objektyvą į stebintį žmogų ant kranto, tarsi klausdamas: „Kodėl dvejoji?“ Tuomet, labai tikėtina, tas nesiryžtantis žmogus taptų sąmoningesnis ir išgelbėtų skęstantį.
– Praėjusių metų VDFF svečias rusų dokumentinio kino režisierius Viktoras Kosakovskis viešėdamas Lietuvoje sakė: „Bloga dokumentika yra tuomet, kai matai, kad tai dokumentika. Kai žiūri gerą dokumentinį filmą, tau nesvarbu, ar tai fikcija, ar tikra istorija.“ Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu ir kokia jūsų nuomonė apie realybės ir išmonės pusiausvyrą dokumentikoje?
– Visiškai su juo sutinku. Žiūrovams neturėtų rūpėti, ar kokie nors įvykiai filme yra dokumentika, ar fikcija. Filmuodamas, dirbdamas su medžiaga ir rinkdamasis, kurią panaudoti, tu pats konstruoji istoriją. Tai būdinga tiek meniniam, tiek dokumentiniam filmui.
– Kaip jūs filmuojate: kelių operatorių jums reikia ir kiek sekate savo planą, o kiek leidžiate įsiterpti nenumatytoms aplinkybėms?
– Dažniausiai filmuoju vadovaudamasis tiesiog savo intuicija. Su manimi dirba mano pagalbininkas, operatorius Ismailas Fahmi Lubishas. Sudėtingomis sąlygomis vieną sceną filmuojame dviem kameromis.
Visada stengiuosi ne numatyti filmavimo planą, o sekti savo intuiciją. Bet tai nėra paprasta: turi turėti tikslą. Pavyzdžiui, filmuodamas trilogiją žinojau, kad mano tikslas yra užfiksuoti, kaip trys aspektai – ekonomika, religija ir politika – keičia Indoneziją ir jos žmones.
– Jūs dėstote universitete, rengiate „vieno kadro“ kino kūrybines dirbtuves. Kai kurie režisieriai nelinkę atskleisti savo darbo metodų ir paslapčių, kodėl jūs jaučiate poreikį dalytis savo žiniomis?
– Noriu, kad kiti žmonės pabandytų kurti kaip aš ir ieškotų naujos kino estetikos. Kino kalba turi vystytis. Iki pat dabar kinas yra kupinas fizinių apribojimų ir senamadiškos technikos. Nemanau, kad šiuo metu, kai filmavimo technika lengvesnė, jautresnė šviesai, parametrus galima sureguliuoti daug greičiau, nei anksčiau, o postprodukcijos etape atlikti vis daugiau kino aikštelės funkcijų, tai kaip nors praturtina kino kalbą.
Kaskart, kai patobulėja filmavimo technika, tikiuosi, kad tai galės kino kalbai suteikti daugiau laisvės. Paradoksalu, tačiau dažniau nutinka, kad techninis patobulėjimas tik priartina kino kalbą prie akmens amžiaus. Labai tikiuosi, kad mano išradimas „OmniRig“ padės naujai filmų kūrėjų kartai suvokti, kaip jis padeda pačiam pasakojimui, kai turi laisvę judėti su kamera, kaip tik nori: visada stabiliai, lanksčiai ir lygiai, greitai ir lėtai, aukštai ir žemai. Kaip tik diktuoja tavo intuicija. Kai kameros judesiai taps pasakojimo įrankiu, tikiuosi, kad kino kūrėjai ras naujų būdų istoriją papasakoti asmeniškiau ir sąžiningiau.
