Kambodžos gyventojai iš pirmo žvilgsnio atrodo nerūpestingi ir atsipalaidavę.
Kelionė į Kambodžą – daugiau nuotykis nei poilsis. Tai šalis, metų metus purtyta nepaliaujamų karų bei okupacijų, iškentusi genocidą ir dabar esanti viena skurdžiausių pasaulyje. Čia neretas nesulaukia penkiasdešimtmečio, daugybė vaikų dirba dar nesulaukę mokyklinio amžiaus, o mergaitės neretai išsiunčiamos į viešnamius. Tačiau mažai kas galėtų pasiginčyti, jog tyro grožio gamta, dieviška architektūra, plačios vietinių šypsenos bei gilios tradicijos lankytojams nusveria akis badantį skurdą bei puikiai užmaskuoja praeityje išgyventas skriaudas.
Norint suprasti Kambodžą, visų pirma reikia žinoti jos istoriją, mat praeities atspindžiai matyti visur. Architektūra, šventyklos, papročiai, neįprasti rašmenys – senųjų laikų palikimas, kai dar gyvavo galingoji Khmerų imperija. Šiuo laikotarpiu pastatytos ir garsiosios Angkoro šventyklos, dabar pelnytai vadinamos aštuntuoju pasaulio stebuklu.
Paminkle genocido aukoms atminti – neišvengiamas susidūrimas su skaudžia istorija.
Neišdildomą įspaudą Kambodžoje paliko Vietnamo karas. Jo metu sužaloti žmonės gatvėse uždarbiauja prašydami išmaldos, rytinė šalies dalis dar ir dabar gąsdina minomis. Kai kurių istorikų teigimu, būtent jis sukėlė ir jauniausią bei labiausiai šokiruojantį šalies raidos etapą – Raudonųjų Khmerų įsigalėjimą praėjusio amžiaus pabaigoje. Kambodžos socialistai per beveik dvidešimt metų išžudė daugiau nei du milijonus žmonių, tuo metu sudariusių bemaž penkiolika procentų populiacijos, paliko daugybę vaikų be tėvų bei išnaikino didžiąją dalį inteligentijos.
Taigi, žinant šiek tiek Kambodžos istorijos, pažintis su vietiniais kelia nuostabą. Atrodytų, natūralu tikėtis rūškanų veidų bei nusivylimo valdžia, tačiau geriau nusiteikusių bei optimizmu labiau trykštančių žmonių nebuvau sutikusi nė vienoje Azijos šalyje, net nekalbant apie Europą. Kiekvienas keliautojas čia bus pasveikintas šiltai kaip šeimos narys, vietiniai visada pasiteiraus, kaip sekasi, o jei nemokės tavo kalbos – bent paspaus ranką ir nusišypsos.
Draugiškas nusiteikimas juntamas ir įprastai triukšminguose bei gana erzinančiuose Azijos turguose, kur vos stabtelėjus ką nors apžiūrėti žinai, jog prekeivis tuščiomis rankomis tavęs nepaleis. Tuo tarpu Kambodžos turguose – ramu. Pardavėjai siūlo savo prekes, tačiau niekada neįkyri, net ir nieko neišsirinkus palydi šiltu „It’s OK, my friend” („Viskas gerai, mano drauge”). Net ir gatvėse uždarbiaujantys vaikai bei moterys, pardavinėjančios nelegaliai spausdintas, tačiau labai pigias knygas, atrodo pernelyg nenusivylę savo sunkia dalia.
Karališkieji rūmai Pnompenyje yra prabangos bei architektūrinio meistriškumo viršūnė.
Daugiausia skurdo – ten pat, kur ir daugiausia aukso. Kambodžos sostinėje Pnompenyje įsikūrusi karališkoji šeima, kurios rūmuose prabanga alsuoja net apsauginės sienos. Lankytojams čia leidžiama užeiti vos keletą valandų per dieną, draudžiama fotografuoti, tačiau pasisekus galima stebėti, kaip karalius užsiima tai či – tradicine azijietiška mankšta. Rūmų didybė ryškiai kontrastuoja su mieste akivaizdžiai matomu nepritekliumi. Čia atvykę provincijos gyventojai dažnai priversti įsikurti lūšnynuose, esančiuose gan atokiai nuo turistų traukos centro – pakrantės, stebinančios restoranų, masažo salonų, viešbučių bei kelionių agentūrų gausa.
Vietnamo karo metu Kambodžoje paliktos minos.
Čia nuostabą kelia ir nevyriausybinių, ne pelno siekiančių organizacijų koncentracija. Kiekvienas, norintis padėti išspręsti skurdo, vaikų darbo ar sekso industrijos keliamas problemas, gali prisidėti be didesnių pastangų. Mieste šalia įprastų kioskelių – sąžininga prekyba (angl. fairtrade) užsiimantys ar tam tikrai sričiai lėšas renkantys verslai. Daugybė viešojo maitinimo įstaigų įdarbina buvusias prostitutes, atvykėliai vietinius moko anglų kalbos bei skaičiavimo, organizacijos steigia mokyklas, būrelius, amatų klases – daro viską, padėdami žmonėms patiems atsistoti ant kojų bei prikelti skurdžią šalies ekonomiką.
Visgi geriausios vietos norintiems pamatyti tikrąjį miesto gyvenimą – turgūs. Miesto centre savaitgaliais rengiamame naktiniame turguje žmonės ne tik apsipirkinėja, bet ir dainuoja čia itin mėgstamą karaokę, o taip pat prisėda užkąsti ant čia pat turgaus aikštėje patiestų audeklų. Tuo tarpu dieną įdomu aplankyti Rusų turgų – tikrą apsipirkinėjimo rojų. Kainos čia vienos žemiausių visoje šalyje, pasirinkimas beribis, apstu pabendrauti nusiteikusių vietos gyventojų bei gatvės maisto krautuvėlių, viliojančių egzotiškais patiekalais.
Tuo tarpu turistus labiausiai masinantys Pnompenio objektai – genocidą menantis S-21 muziejus bei žudymo laukai. Įprastai keliautojai tam paskiria pusdienį, po kurio neretam prireikia bent keleto dienų susigrąžinant normalią emocinę būseną. S-21 – buvusi mokykla. Pol Poto diktatoriaus laikais ji buvo paversta kankinimų centru bei kalėjimu, kuriame buvo laikomi visi, įtariami valstybės išdavyste. Čia į lankytojus nuo sienų žvelgia tūkstančių aukų portretai, mat Raudonieji khmerai atidžiai dokumentavo kiekvieną savo veiksmą. Slegia suvokimas, jog visi nuotraukose esantys žmonės savo gyvenimus pabaigė vos dešimt kilometrų už miesto esančiuose žudymo laukuose. Būtent ten, klausant kiekvienam lankytojui duodamo audiogido ir vaikštant masinių kapaviečių kraštais, ateina tikrasis čia vykusių baisumų suvokimas. Tačiau žudymo laukuose nėra dramatizmo ar teatrališkumo – tai ramybės ir susikaupimo vieta, skirta žuvusiems atminti.
S-21 muziejuje išlikusios tikros kalinimo vienutės.
Po kelionės į skaudžią netolimą praeitį bei Pnompenio chaoso valtimi plaukiame į Siem Reapą. Kur kas mažesnis nei sostinė, didžiąja dalimi iš turistų kišenių gyvenantis miestas primena „viskas įskaičiuota” tipo kurortus. Aplink turgų išsidėsčiusiose mažose gatvelėse – daugybė restoranų, kavinių, barų, o taip pat masažo, jogos bei meno terapijos studijų. Nors ir nedidelis, Siem Reapas pasiūlo viską, ko reikia keliautojui, o kelionė nuo miesto centro iki Angkoro šventyklų – vos dvidešimt minučių tuk-tuku ar motoroleriu.
Vienas seniausių Angkoro šventyklų baigia pasiglemžti augmenija.
Angkoras – viena iš vietų, į kurias žvelgiau su lengvu skepticizmu, mat dažnai itin išliaupsinti dalykai realybėje nuvilia. Tad nusiteikusi bet kam, leidausi į džiunglėse slypinčios istorijos gelmes tvirtai įsikibusi į išnuomoto motorolerio vairuotoją.
Vos atsistojus ant pirmosios aplankytos šventyklos pamatų supratau, kodėl žmonės čia plūsta iš viso pasaulio. Nieko panašaus nebuvau mačiusi niekur – čia didžiuliai, akivaizdžiai šimtmečius skaičiuojantys keisčiausios architektūros statiniai apsupti nepaliestų džiunglių. Jų gilumose slepiasi per tūkstantį šventovių, dekoruotų iki smulkiausio akmenėlio, per amžius apaugusių medžiais ir tarsi susiliejusių su gamta.
Nors Angkor Wat – daugiausia dėmesio sulaukianti ir didžiausia šventykla, mano širdį pavergė netoliese esanti Bayon. Ryškiausias jos bruožas – daugybė milžiniškų besišypsančių veidų, išskaptuotų iš akmens luitų ir tarnaujančių kaip bokštai. Žvelgiant į masyvias jų šypsenas ir užmerktas akis, negali atsistebėti, kaip realistiškai atrodo jų pasimėgaujanti išraiška, ir nevalingai pradedi šypsotis pats.
Tad Kambodža ne veltui vadinama šalimi, turinčia du veidus. Kiekvienas keliautojas čia gali pasirinkti, kurio nori matyti daugiau – užkrečiančio pavydėtinu optimizmu ir entuziazmu ar kovojančio su praeities šešėliais bei nūdienos negandomis.
