Kontrolės nėra
Į virtualų pasaulį visa galva panirusias atžalas suaugusieji
ima kontroliuoti dažniausiai tik tada, kai išgirsta apie galimas tragiškas
pasekmes. Tačiau suvaldyti interneto praktiškai neįmanoma. Tėvams belieka su juo
„susidraugauti“ ir priversti jį draugiškai priimti vaiką. Po Lietuvą sukrėtusios
trylikametės alytiškės žmogžudystės ėmė sklisti kalbos, kad dėl tragedijos
kaltas ne tik įtariamasis nepilnametis jos žudikas, bet ir nusikaltėlį su auka
suvedęs bene populiariausias socialinis tinklalapis.
Pasaulio žiniasklaida kartkartėmis paskelbia neką mažiau
žiaurių su virtualia erdve siejamų istorijų. Pavyzdžiui, apie internete
planuojamus ir masinėmis skerdynėmis virtusius paauglių išpuoliusprieš klasės
draugus ir mokytojus ar apie vaikus, kompiuterinių žaidimų taisykles
pritaikiusius realiame gyvenime – tiesiog ėmusius šaudyti gatvėje ar
namuose.
Lietuvoje virtualios erdvės pramogos kol kas griežčiau
nekontroliuojamos. Juo labiau niekas per daug galvos nesuka dėl įsigalėjusių,
tūkstančius vaikų įtraukusių socialinių tinklalapių.
Kyla konfliktų
Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos direktorius Remigijus
Glinskis įsitikinęs, kad labiausiai savo atžalų saugumu turi pasirūpinti ne kas
kitas, o tėvai. Kompiuteriniu raštingumu vaikams nusileidžiantiems
suaugusiesiems patariama su internetu kuo skubiau „susidraugauti“ ir
pasirūpinti, kad nepilnamečiai iš jo turėtų tik naudą.
R.Glinskio tvirtinimu, vaikams mokykloje nėra laiko naršyti po
įvairius interneto portalus. Juo labiau kad mokslo įstaigoje yra griežtesnė tam
tikrų tinklalapių, pavyzdžiui, pornografinių, kontrolė – juos riboja mokyklos
serveryje įdiegta programa.
„Kiek galime, stengiamės naršymą po internetą kontroliuoti.
Tačiau, be įvairių vaikams netinkamų portalų, yra kita blogybė – socialiniai
tinklalapiai ir masiškai paplitęs virtualus bendravimas juose. Jo formos būna
įvairiausios – pradedant nuo elektroninio laiško iki tiesioginio bendravimo
„online“. Ir nuo jo turime šiokią tokią techninę apsaugą. Tačiau visko uždrausti
ar apriboti nepajėgiame.
Be to, yra ir kita medalio pusė. Juk vaikas mokykloje būna
daugiausia aštuonias valandas. Likusį paros laiką mokinys praleidžia aplinkoje,
kurioje priežiūra yra daug mažesnė. Jei vaikas mato, kad mokykloje yra stipri
kontrolė, jis visuomet ieško kitų galimybių ir interneto šaltinių“, – kalbėjo
pašnekovas.
Direktorius patikino, kad pedagogus dažnai pasiekia informacija
apie socialiniuose tinklalapiuose prasidedančius vaikų konfliktus. Mokykloje
vienas kitam nepilnamečiai pasiskundžia, kad kas nors portale paliko netinkamą
komentarą, įdėjo iš kažkur atrastą negražią nuotrauką ar pažemino pasisakydamas
forume. Esą net ir tokie menkniekiai vaikams būna svarbūs, tad prasideda
pykčiai.
Nuotraukos – erotinės
Įstaigos vadovas pabrėžė, kad dažnai konfliktuoja mergaitės.
Nes aktualia problema tampa aukštesniųjų klasių mokinių noras virtualioje
erdvėje pademonstruoti seksualumą.
„Veikiausiai iš didelio nesupratingumo vyresnės mergaitės skuba
informaciją apie save ir savo nuotraukas skelbti internete. Merginos siekia
atrodyti labai gundančios ir patrauklios, įvairiuose socialiniuose
tinklalapiuose savo noru ima dėti erotiškas nuotraukas. Tai tikrai yra daroma ne
iš mokyklos kompiuterių, o iš privačių. O mokykloje prasideda įvairūs komentarai
ir pykčiai, jei tokiomis nuotraukomis kas nors ima piktnaudžiauti. Kaip tokią
problemą spręsti, nežinia – kiekvieną konkretų atvejį reikia analizuoti“, – sakė
R.Glinskis.
Mokyklos direktorius patikino, kad pedagogui apie visus mokinio
mėgstamus interneto tinklalapius sužinoti nėra galimybių. Esą net ir daugiau
laiko su savo atžalomis praleidžiantys tėvai tokių dalykų nesugeba
išsiaiškinti.
„Jeigu paklausite tėvų, kokiuose socialiniuose tinklalapiuose
jų vaikai yra prisiregistravę, kokius kompiuterinius žaidimus mėgsta labiausiai,
manau, didžioji dalis į tokį elementarų klausimą nesugebės atsakyti. Suaugusieji
to tiesiog nežino: ne todėl, kad nenori – tiesiog negali to techniškai
patikrinti ir negali būti tikri, kad vaikas sako tiesą. O mokytojas tuo labiau
šiaip sau mokinio negali klausti, su kuo jis bendrauja internete. Tai yra
privatus tiek nepilnamečio, tiek suaugusio žmogaus reikalas“, – kalbėjo
pašnekovas.
Prieš priklausomybę
R.Glinskis internetą palygino su virtuviniu įrankiu: „Garsusis
„Facebookas“ yra tiesiog įrankis bendrauti – lyg virtuvinis peilis. Juk negalime
įrankio apkaltinti, kad jis nupjovė pirštą. Peilis nesužalos piršto, jei to
nenorės jį turintis žmogus. Jei kažkas kažką įžeidė elektroniniu paštu, negalime
to pašto uždrausti. Žinoma, galima visus „įrankius“ sunaikint. Tik ar bus iš to
naudos?“
Įstaigos vadovo nuomone, virtualus pasaulis neretai vaikui
tampa lyg pasaka, kurioje jis save įsivaizduoja kaip teigiamą arba neigiamą
herojų.
„Internetas yra nuostabus gerų ir blogų dalykų šiukšlynas. Juo
galima naudotis ieškant tam tikros informacijos. Tačiau ir ji turi būti
perleista per patį žmogų. Į bet kokią informaciją vaikas turi išmokti žiūrėti
kritiškai“, – „Sekundei“ teigė vadovas.
Plačiau skaitykite 2011 m. sausio 22 d. dienraštyje
„Sekundė“.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Svarbiausia – bendravimas. Psichologų
tikinimu, internetas dėl vaikus užklumpančių problemų nėra kalčiausias – visų
nelaimių priežastys būna šeimose.
