Prieš pusantrų metų prasidėjęs sukilimas Sirijoje pasiekė ir kaimyninę Turkiją. Iš Sirijos teritorijos atskrieję artilerijos sviediniai pareikalavo civilių aukų, tačiau, turkams nesulaukiant palaikymo iš Vakarų, konkrečių karinių veiksmų, be sisteminio atsišaudymo, kol kas nematyti.
Protestai Sirijoje, virtę pilietiniu karu, humanitarinių tarnybų vertinimais jau nusinešė daugiau nei 30 000 gyvybių, tačiau pasaulio galingieji nesiima ryžtingų veiksmų ir leidžia suprasti, kad opozicinėms pajėgoms teks kautis savo jėgomis. Vis dėlto apie ryžtingesnį konflikto malšinimą Sirijoje vis garsiau kalba Artimųjų Rytų regiono valstybės. Kataro vadovai ragina suduoti kritinį smūgį Basharo al-Assado vyriausybei, tuo tarpu Saudo Arabija naudojasi Sirijos konfliktu, siekdama sumažinti atominių ambicijų neatsisakančio Irano įtaką regione.
Ir taip sudėtingą situaciją pilietinio karo siaubiamoje Sirijoje paaštrino Turkijos teritorijoje nukritę sirų artilerijos sviediniai. Kaip ir buvo galima tikėtis, Turkija atsakė tuo pačiu. Turkijos prezidentas Abdullah Gülas spaudos konferencijoje teigė, kad Ankara nėra suinteresuota karu su Sirija, tačiau pridūrė, kad Damaskui nederėtų bandyti turkų kantrybės, mat šie pasiryžę pašalinti bet kokį pavojų šalies teritoriniam vientisumui.
Vis dėlto dienraščio „The Wall Street Journal“ analitikų nuomone, Turkija nėra pakankamai subrendusi išspręsti tokio masto problemą savo pašonėje, tuo tarpu NATO aljansas, nors ir pasmerkęs Sirijos veiksmus, leido suprasti, jog apie 5 straipsnio taikymą galvoti dar anksti. Negana to, „The Financial Times“ užsienio politikos analitiko Philipo Stevenso teigimu, Europos Sąjunga ir JAV skleidžia užuominas, kad Vakarai neturi strateginių interesų Sirijoje, tad pagalbos karinės intervencijos atveju turkams tikėtis nevertėtų. Verta pabrėžti, kad, apklausų duomenimis, kariniams veiksmams prieštarauja ir didžioji dalis Turkijos gyventojų. Per pastaruosius pusantrų metų į Turkiją atvyko daugiau nei 100 000 pabėgėlių iš Sirijos, o nutraukti prekybiniai ryšiai neigiamai veikia pasienio gyventojus. Turint omenyje ekonomiškai ir humanitariškai destruktyvų karo pobūdį sunku tikėtis karinių veiksmų palaikymo.
Sirijos opozicijos sukilėliams sunkiai suprantamas dvigubų standartų taikymas iš Vakarų pusės daugiausia žalos daro būtent Jungtinėms Valstijoms bei dabartiniam Baltųjų rūmų vadovui Barackui Obamai. Rinkimų sūkuryje pasinėrusiam JAV vadovui ir be Sirijos netrūksta rūpesčių – verda rinkiminė kova prieš respublikonų kandidatą į prezidento postą Mittą Romney, netrūksta problemų pačiose JAV, tarp užsienio politikos iššūkių Amerikai svarbesni Ramiojo vandenyno regiono saugumo klausimai.
Nors Jungtinės Valstijos teisinasi, jog pagalbą Sirijos sukilėliams stabdo Rusijos ir Kinijos veto Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, yra manančių ir kitaip. „The New York Times“ Artimųjų Rytų analitikų nuomone, Maskva daug skaudžiau įkąstų Vašingtonui, sutikdama su intervencija į Siriją, mat tokiu atveju Jungtinės Valstijos turėtų atskleisti tikruosius pagalbos atidėliojimo motyvus. Vis dėlto galima spėti, kad JAV ir Vakarų Europos valstybių nenoras kištis į Sirijos konfliktą yra nulemtas ne itin malonios patirties tvarkantis su Libija. Negana to, finansų krizės sumažinti kariniai biudžetai gali parodyti silpnąsias Europos valstybių savybes. Nereikėtų pamiršti ir artėjančių JAV prezidento rinkimų svarbos – B. Obamos sprendimas siųsti karius į Siriją ekonomikos nuosmukio metu būtų neabejotinai pakenkęs dabartinio vadovo reitingams, gal netgi kainavęs prezidento postą.
Tačiau Vakarų valstybėms vengiant teptis rankas Sirijoje, apie ryžtingesnius veiksmus prabyla arabų šalys, susirūpinusios dėl regiono stabilumo. Kataras, vienas pagrindinių Sirijos sukilėlių šalininkų, siūlo arabų šalims imtis bendrų veiksmų stabdant augantį konfliktą. „Geriausia išeitis – arabų valstybių intervencija, kuri atitiktų regiono interesus ir pareigas iš humanitarinės, politinės ir karinės pusių“, – Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje sakė Kataro vadovas šeichas Hamadas bin Khalifa al-Thanis. Šeichas kartu su savo komanda sukurpė planą, kurio esmė yra saugumo zonų sukūrimas, kurios būtų saugomos garantuojant oro erdvės kontrolę. Karališkojo instituto Katare eksperto Michaelo Stephenso nuomone, Jordanijos ir Jungtinių Arabų Emyratų pritarimas šeichui Hamadui bin Khalifa al-Thaniui priverstų dabartinį Sirijos vadovą nusileisti. „Kad ir kaip žiūrėtume, šis konfliktas yra karinis, o vien politinėmis priemonėmis jis jau nebegali būti išspręstas“, – situaciją komentavo M. Stephensas.
Ne mažiau svarbi ir Saudo Arabijos pozicija Sirijos klausimu. Gali būti, kad karalius Abdullah bin Abdul Azizas pastebėjo galimybę sumažinti augančią Irano įtaką naudojantis Damasku. Teheranas naudojasi Sirija kaip pinigų ir ginklų perdavimo koridoriumi į Libaną. „Sirija yra Irano langas į arabų pasaulį. Assado atsistatydinimas suduotų kritinį smūgį Iranui“, – dienraščiui „The Washington Post“ teigė Saudo Arabijos pareigūnas, nepanoręs atskleisti savo tapatybės.
Analitikų nuomone, Sirijos režimo pokyčiai leistų Saudo Arabijai išplėsti savo interesų sferą. Verta pridurti, kad tiek Iranas, tiek ir Saudo Arabija skelbiasi esą tikrieji islamo centrai ir konkuruoja dėl įtakos perversmų krečiamose kaimyninėse valstybėse. Negana to, anot vieno didžiausių Saudo Arabijos televizijos kanalų vadovo Adbul Rahman al-Rashedo, jo šalies kariai jau kurį laiką moka premijas iš Sirijos kariuomenės pabėgusiems kariams, jei šie kausis sukilėlių pusėje.
Dabartinė situacija Sirijoje – itin problematiška. Sostinę Damaską pasiekęs pilietinis karas nusineša vis daugiau gyvybių, o taikos prošvaisčių nematyti. Sukilėlių vadovai tikina, kad režimo pasikeitimo atveju, buvusieji B. al-Assado rėmėjai nebus persekiojami, tačiau tai neįtikina dabartinės valdžios, kuri atsisakė atsistatydinti iki 2014 m. vyksiančių rinkimų. Tikėtina, kad pilietinio karo pasekmes supriešinta Sirijos visuomenė jus dar ne vieną dešimtmetį, tačiau kol kas reikia galvoti apie ginkluotų veiksmų pabaigą. Interesų regione turinčios arabų valstybės padarys viską, kad išpildytų savo geopolitines užgaidas, tačiau Damaskui tai nereiškia nieko gero. Aplinkybės rodo, kad Arabų pavasario paskatinti Sirijos gyventojai savo rankomis kariauja kaimyninių valstybių interesų karą, o naudos šioje situacijoje daugiausia išpeš Saudo Arabija arba Iranas.
