Gilesnė integracija ir tinkamas balansas tarp solidarumo bei atsakomybės. Toks yra bene vienintelio vaisto, galinčio išgydyti Europą nuo alinančios skolų krizės, receptas. Tačiau neaišku, ar vakcinos kūrimo procesas bus sėkmingas.
Europos valstybės šiuo metu yra pasidalijusios į dvi stovyklas. Pirmojoje – garsaus „12 kėdžių“ herojaus filosofija „pinigai – ryte, kėdės – po pietų“ besivadovaujančios Pietų Europos valstybės. Antrojoje – disciplinuotos šiaurietės, teigiančios, kad ekonomikos augimas negali būti skatinamas valstybės skolos sąskaita.
Todėl artimiausiu metu Europa turi nuspręsti, ar bus gilinama tiek ekonominė, tiek finansų, tiek politinė integracija, ar bus rizikuojama euro zonos ir visos Europos Sąjungos (ES) ateitimi. Pamatai svarbiam sprendimui buvo padėti praėjusią savaitę Briuselyje vykusiame, ironiškai „eiliniu istoriniu“ pavadintame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime.
Jame jau 20-tą kartą buvo bandoma rasti išeitį iš vis gilėjančios ekonomikos, finansų ir identiteto krizės. Finansų rinkos į politikų deklaracijas sureagavo itin pozityviai. Vis dėlto teigiamas efektas gali būti trumpalaikis, nes priimtiems sprendimams įgyvendinti prireiks netrumpų derybų – detalių susitarimų tikimasi ne anksčiau kaip gruodį.
Bankų sąjungos kryptimi
Europoje pastaruoju metu buvo susidaręs ydingas užburtas ratas – Europos bankai gelbsti Europos valstybes, o Europos valstybės gelbsti Europos bankus. Siekdama išvengti didesnių komplikacijų ateityje, EVT žengė pirmą žingsnį bankų sąjungos sukūrimo link – numatyta sukurti bendrą euro zonos bankų priežiūros mechanizmą.
Į šį mechanizmą bus įtrauktas Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos stabilumo mechanizmas (ESM), atsiras galimybė tiesiogiai (nedidinant valstybės skolos) rekapitalizuoti finansinių problemų turinčius bankus. Pinigus jie gaus ne už dyką – bus pasirašomi susitarimo memorandumai, kuriuose bus įtvirtinamos tam tikros paramos gavimo sąlygos.
Briuselyje susirinkusi EVT taip pat patvirtino skirsianti paramą Ispanijos bankų sektoriui. Pagalbą bankai gaus įgyvendinę tam tikras jiems iškeltas sąlygas. Pavyzdžiui, išparduos iš skolininkų perimtą nekilnojamąjį turtą. Finansinė parama Ispanijos bankams bus teikiama iš Europos finansinio stabilumo fondo tol, kol pradės veikti ESM. Pradėjus veikti ESM parama bus perkelta į ESM niekam nesuteikiant pirmumo statuso.
Būtent šio jai pačiai politiškai itin svarbaus susitarimo siekė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Šis jos laimėjimas reiškia, kad privatūs investuotojai gelbėjimo fonde negrieš antruoju smuiku, jeigu skola bus restruktūrizuojama. Kitaip tariant, euro zonos mokesčių mokėtojai ir privatūs investuotojai gelbstint euro zonos bankus rizikuos tiek pat.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Briuselyje žurnalistams sakė, kad EVT sprendimai dėl bankų sąjungos Lietuvos kol kas neliečia. Vis dėlto EVT užkulisiuose svarstoma ir apie tai, kad bankų sąjunga galėtų egzistuoti ne kaip euro zonos, o kaip vienos ES rinkos elementas. Pastarąjį variantą esą palaiko ir Europos Komisijos (EK) vadovas José Manuelis Barroso, tačiau tam priešinasi kai kurios valstybės narės.
Oficiali Lietuvos pozicija šiuo klausimu esą nuosaiki. Tačiau kaip sakė anonimu norėjęs likti Lietuvos diplomatas, Briuselyje jaučiama skeptiška Lietuvos centrinio banko vidurinės grandies pareigūnų pozicija. Esą būtent jie, o ne kas nors kitas geriausiai išmano situaciją mūsų šalies bankų sektoriuje.
A. Merkel barjeras
Dar prieš EVT susitikimą aukštų pareigūnų parengtoje ES ateities vizijoje, kuri tapo vienu svarbiausių susitikimo akcentų, svarstoma, kad valstybės turėtų judėti ir gilesnės biudžeto sąjungos link – siūloma riboti skolos, kurią valstybės gali sukaupti, dydį ir sukurti jungtinį iždą, kontroliuosiantį tiek centrinį ES, tiek nacionalinius valstybių biudžetus.
Tiesa, vieni iš šios vizijos autorių – EVT pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir ECB prezidentas Mario Draghi – savikritiški. Regis, jie puikiai supranta, kad norint įgyvendinti šį sumanymą prireiks Europos rinkėjų paramos. Būtent jiems gali tekti apsispręsti, ar paaukoti savo šalių suverenumą. Tai gali būti padaryta suteikiant daugiau galių Europos Parlamentui ar netgi tiesiogiai renkant EK vadovą.
Vis dėlto, kaip pastebi „Reuters“ agentūra, kai kuriose ES valstybėse narėse (pavyzdžiui, ES ir Tarptautinio valiutos fondo paramą gavusioje Portugalijoje), kurias pro didinamąjį stiklą stebi tarptautiniai kreditoriai, didesnių fiskalinių galių perdavimas Briuseliui yra suvokiamas kaip natūrali evoliucija.
ES ateities vizijoje numatoma, kad sukūrus bankinę ir biudžeto sąjungas būtų galima apsvarstyti galimybę euro zonai reikalingas lėšas skolintis bendrai. Tiesa, šiai idėjai kol kas priešinasi Vokietija. Kanclerė A. Merkel drąsiai rėžusi, kad bendrų euro zonos obligacijų nebus „tol, kol ji gyvens“, savo narčia retorika, skirta Vokietijos rinkėjams, galima sakyti, nustelbė EVT susitarimus.
„Financial Times“ komentatorius Wolfgangas Münchau įsitikinęs, kad šis kanclerės pareiškimas įrodo, jog ji į politinę Europos valstybių sąjungą nežiūri rimtai ir ją remia žodžiais, bet ne darbais. Tokia pozicija, anot jo, yra vienas iš būdų pasakyti „ne“. „Jeigu ponia Merkel yra teisi ir bendrų euro zonos obligacijų nebus tol, kol ji gyvens, euro zona neišgyvens“, – nuogąstauja W. Münchau.
EK yra pateikusi keletą būdų, kuriais 17 euro zonos valstybių galėtų pasinaudoti ir išleisti bendras obligacijas. Tačiau A. Merkel euroobligacijas pavadino netinkamomis ekonominiu požiūriu ir neproduktyviomis.
Mūsų šalies prezidentė D. Grybauskaitė taip pat tvirtino, kad viena valstybė neturėtų garantuoti už visas kitas besiskolinančias šalis: „Galėčiau supaprastintai pailiustruoti. Išeiname į gatvę ir sutiktam žmogui sakome: „Ar tu kišenėje turi daug pinigų? Jeigu turi, atiduok pusę man.“ O kodėl? Kodėl tas žmogus turėtų atiduoti ir ne visai savo noru atiduoti?“ Vis dėlto D. Grybauskaitė pasisako už gilesnę ES integraciją ir nuogąstauja, kad be jos Bendrija gali virsti „draugų klubu, kuris tik susirinks išgerti kavos“.
