Nesame komandiniai žaidėjai iš prigimties.
Homo economicus vs. Homo reciprocans
Ne vienas žinomas mąstytojas savo visuomenės ar valstybės funkcionavimo teoriją grindė savanaudiška žmogaus prigimtimi. Racionalus, asmeninių interesų siekiantis Homo economicus – tokią etiketę jie klijavo žmonėms. Su tuo sutiko ne visi.
Nuo pačių seniausių laikų norėdami išlikti žmonės turėjo veikti kartu. Tačiau pagunda iš bet kokių santykių gauti asmeninės naudos visada buvo čia pat ir dažnai nusverdavo bendruomeninius interesus. Anglų mąstytojas Thomas Hobbesas viename pirmųjų veikalų apie socialinio kontrakto teoriją „Leviatanas“ rašė, kad žmonės iš prigimties yra savanaudžiai. Idant jie nesunaikintų vienas kito siekdami trumparegiškų asmeninių tikslų, jiems kontroliuoti reikalinga stipri valdžia.
Praėjus šimtui metų politinės ekonomikos atstovas Adamas Smithas knygoje „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ kiek kitokiu tonu antrino, kad žmonės yra linkę rūpintis pirmiausia savo interesais ir sprendimus grindžia asmeninės naudos skaičiavimu. Tačiau žmonių intencijas teisinga linkme, anot A. Smitho, turi nukreipti ne stipri valdžia, o laisvosios rinkos „nematoma ranka“, kuri leidžia žmonėms tenkinti asmeninius interesus ir kartu prisidėti prie bendrojo gėrio.
Humanitarinių mokslų atstovų padarytas įžvalgas dėl žmonių polinkio į savanaudiškumą vėliau patvirtino ir natūralieji mokslai – Charleso Darwino iškelta evoliucijos teorija. Nors jos autorius apie savanaudiškumą nieko nekalbėjo, jo pėdomis sekę vėlesni mokslininkai rado pakankamai įrodymų. Juos apibendrino jau šių laikų evoliucinės biologijos atstovas Richardas Dawkinsas, prieš keturis dešimtmečius rašęs: „Jeigu norite, kaip ir aš, sukurti visuomenę, kurios nariai nuoširdžiai ir nesavanaudiškai dirbtų kartu siekdami bendrojo gėrio, biologinė prigimtis mažai kuo padės. Dosnumo ir pasiaukojimo galime tik pabandyti išmokyti, nes mes gimstame savanaudžiais.“ Tad Homo economicus egzistavimą nulėmė pati gamta.
Žmonės dalijosi pinigais
Išmatuoti žmogaus savanaudiškumo ribas praėjusio amžiaus viduryje parūpo ir ekonomistams, o tyrinėjimai šioje srityje paskatino naujos mokslo šakos – eksperimentinės ekonomikos – išpopuliarėjimą. Kaip galima spręsti pagal šios mokslo šakos pavadinimą, jo esmė buvo laboratorijoje atliekami eksperimentai, kurių metu stebėtas žmonių elgesys bei tai, kas lemia vienokį ar kitokį jų pasirinkimą. Vienas svarbiausių aspektų šių eksperimentų metu buvo tai, kad juose naudoti realūs pinigai taip siekiant eksperimento dalyviams suteikti tokią pačią motyvaciją kaip ir realiame pasaulyje.
Pirmiesiems eksperimentams atlikti buvo sugalvotas pakankamai paprastas žaidimas, pavadintas „Ultimatumu“. Jame dalyvauja du žaidėjai. Vienam jų duodama tam tikra pinigų suma, pavyzdžiui, 20 JAV dolerių, kuriais savo nuožiūra turi pasidalyti su kitu žaidėju. O antras žaidėjas galėjo nuspręsti, ar priimti pirmojo pasiūlymą. Jeigu jį priima, abu žaidėjai pasidalija pinigus tokiomis dalimis, kaip pasiūlė pirmasis. Jei pasiūlymas buvo atmetamas, nė vienas žaidėjas negauna pinigų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad antram žaidėjui naudinga paimti bet kokią pinigų sumą ir iš eksperimento išeiti praturtėjus kad ir vienu doleriu. Vis dėlto laboratorinių eksperimentų metu daugelis žaidėjų atmesdavo pasiūlymus, kurie buvo mažesni už 3 dolerius. Bet dar įdomiau tai, kad pirmojo žaidėjo siūloma suma vidutiniškai sudarydavo 6 dolerius. Vadinasi, eksperimento dalyviai nebuvo tokie jau savanaudiški. Kita vertus, galbūt žaidėjai bijojo, kad jų pasiūlymas bus atmestas ir jie apskritai liks be pinigų. Tokiu atveju jie mąstė itin racionaliai.
Todėl žmonių nesavanaudiškumui pamatuoti buvo sugalvota dar paprastesnė „Ultimatumo“ versija – žaidimas „Diktatorius“. Nors šiam eksperimentui reikia dviejų dalyvių, sprendimą turi priimti tik tas, kuris pradžioje gauna pinigus. Gavęs 20 JAV dolerių jis turi du pasirinkimus – pasidalinti pinigų sumą su kitu žaidėju po lygiai arba sau pasilikti 18, o savo porininkui duoti 2 dolerius. Kone genialiai paprastos žaidimo prielaidos turėjo užtikrinti neabejotiną rezultatą ir išspręsti klausimą dėl žmonių savanaudiškumo. Šio eksperimento metu daugiau kaip trys ketvirtadaliai žmonių pinigais dalijosi po lygiai. Per kelis dešimtmečius eksperimentas buvo pakartotas daugybę kartų, atliktas įvairiose šalyse ir net Amazonės džiunglių gilumoje gyvenančiose gentyse. Kiekvieną kartą buvo gaunami tokie patys rezultatai. Atrodo, kad pagaliau pavyko rasti argumentų, paneigiančių savanaudišką žmogaus prigimtį ir pagrindžiančių ekonomiškojo žmogaus priešingybės – Homo reciprocans – egzistavimą.
Dosnuoliai tampa vagimis
Šių eksperimentų rezultatai įtikino ne visus. Jų dalyvių nuoširdumu suabejojo Čikagos universiteto ekonomikos profesorius Johnas Listas. Jis įtarė, kad žmonių sprendimai nebuvo visai nuoširdūs, mat jiems įtaką galėjo daryti laboratorijos sienos. Prieš kelerius metus jis dar kartą nusprendė žmones išbandyti „Diktatoriuje“. Tiesa, savo eksperimentų metu jis pateikė kelias staigmenas.
Per pirmą savo eksperimentą J. Listas vienam dalyviui davė pinigų sumą ir nurodė, kad jis šiais pinigais gali pasidalinti su kitu žmogumi taip, kaip jam patinka. Gauti rezultatai visiškai atitiko ankstesnius eksperimentus: beveik trys ketvirtadaliai žmonių dalijosi gautais pinigais, vidutinė kitam žaidėjui duodama suma sudarė ketvirtadalį visos sumos.
Antro eksperimento metu J. Listas įvedė naują prielaidą. Dabar pinigus gavęs žaidėjas jais ne tik galėjo pasidalinti, bet ir paimti vieną dolerį iš kito žaidėjo. Jei žmonės iš tiesų linkę dalintis, tai galimybė paimti tam tikrą sumą pinigų iš kito tam neturi daryti jokios įtakos. Ir vis dėlto atsiradusi nauja galimybė turėjo didžiulę įtaką. Šį kartą pinigais dalijosi tik 35 proc. eksperimento dalyvių, 45 proc. nedavė nieko, o 25 proc. paėmė kito žaidėjo dolerį.
Ekonomistui to nepakako ir jis dar labiau išplėtė pasirinkimo galimybes. Trečio eksperimento metu dalyviui buvo pasakyta, kad jo žaidimo partneris gavo tiek pat pinigų, kiek ir jis, todėl dabar jis gali pasirinkti – duoti kitam žaidėjui savo pinigų arba paimti jo pinigus. Šio eksperimento metu pinigais dalijosi tik 10 proc. dalyvių, 60 proc. ėmė pinigus iš kito žaidėjo, 40 proc. paėmė visus kito žaidėjo pinigus. Taip eksperimento dalyviai iš dosnuolių praktiškai virto vagimis. Tiesa, J. Listo nuomone, žmonės niekada nebuvo linkę dalintis, tiesiog ankstesni eksperimentai nematavo prigimtinio dosnumo, o buvo riboto pasirinkimo laboratorijos aplinkoje padarinys. Racionaliai savanaudiškas žmogus vėl paėmė viršų.
Vis dėlto J. Listo tyrimas turėjo laimingą pabaigą. Ketvirta jo eksperimento versija buvo panaši į trečiąją, tik šiuo atveju abu žaidėjai prieš tai turėjo užsidirbti pinigų atlikę nesudėtingą užduotį. Po to vienas žaidėjas vėl galėjo rinktis iš tų pačių variantų kaip ir ankstesniu atveju. Šį kartą pinigus iš kito žaidėjo ėmė 28 proc. eksperimento dalyvių, o 66 proc. – pinigų nei ėmė, nei davė.
Dirbti kartu išmokstama
Šio straipsnio pradžioje minėtų mąstytojų įžvalgos ir aprašytų eksperimentų rezultatai aktualūs ir Lietuvai. Nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjus dviem dešimtmečiams dirbti kartu dar neišmokome. Nieko nuostabaus, juk dar ne taip seniai žodis „bendradarbiauti“ buvo dažnai siejamas su žodžiu „kolaboruoti“.
Kaip teigia šiame žurnalo IQ skyriuje kalbinamas inovacijų ekspertas Andrew Van de Venas, bendradarbiavimas siekiant varžytis pasaulinėje inovacijų rinkoje yra vienas svarbiausių reikalavimų. Mūsų šalyje jį reikėtų vadinti gyvybiškai būtinu, nes Lietuva globaliame pasaulyje yra per maža, kad joje kiekvienas veikdamas atskirai galėtų pasiekti sėkmės. Tokių pavyzdžių turime, vienas jų – mobiliųjų mokėjimų paslauga aprašoma ir šiame skyriuje.
Šalyje turime ir iniciatyvų skatinti bendradarbiavimą, pavyzdžiui, per pastarąjį penkmetį šalyje išdygę Mokslo ir technologijų parkai. Tačiau tarp keturių sienų bandydami uždaryti mokslininkus ir verslininkus jų bendradarbiauti nepriversime. Kaip taikliai pastebėjo asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Edgaras Leichteris, nors šiandien šalyje sukurtos visos prielaidos mokslui ir verslui dirbti kartu, trūksta elementaraus gebėjimo bendradarbiauti bei noro „pralaužti šią nepasitikėjimo ir baimės sieną“.
Eksperimentinės ekonomikos atstovai parodė, kad gebėjimas žiūrėti ne vien savo interesų nėra įgimtas. Nors pirmiausia esame linkę rūpintis savo interesais, išliekančią vertę galime sukurti tik dirbdami kartu. Ir tik dirbdami kartu pamatome ir išmokstame vertinti vieni kitų indėlį. Taip racionalus ir savanaudis Homo economicus užleidžia vietą aplinkiniais besirūpinančiam Homo reciprocans.
