Senieji Europos metai baigėsi kartu su Lietuvos pirmininkavimo darbais. Viešosios erdvės paviršiuje lyg turguje pirkti fejerverkai nuskambėjo valdininkų pasitenkinimo šūksniai, ramiau pamaloninančios eurokratų pagyros ir santūrūs politikos komentatorių žodžiai. Politikos, bet dar daugiau protokolinės biurokratijos plotmėje lietuviai pademonstravo drausmingą popierių tvarkymo ir logistikos darbą, įgyvendino ne vieną demonstracinę priemonę, tad galėjo išsigydyti nuo likutinių nevisavertiškumo kompleksų bent jau šioje srityje.
Ką reiškė pirmininkavimas lietuviams toliau nuo Vilniaus vartų, sunku patikrinti ir aprašyti. Besidaužydami duobėtomis miestų ir miestelių gatvėmis jie daugiausia galėjo pasidžiaugti kartu su televizoriumi ir keliomis šnekančiomis galvomis. Nei vietos savivaldos, nei laisvos pilietinės visuomenės gyvenimo pirmininkystė Europai neatgaivino. Tačiau šiame komentare svarbiausias veikėjas yra ES elitas, o jo įnoringas charakteris išryškėjo kol kas labiausiai nepasisekusiosiose Rytų partnerystės akcijose – Ukrainos piršlybose dėl Asociacijos sutarties.
Besąlygiškai solidarizuojuosi su ukrainiečių demokratais, Euromaidano būriais ir tais, kurie įsitikinę, kad Europa su Ukraina yra visai kita Europa nei ta, kuri be Ukrainos. Perdirbdamas seną Zbigniewo Brzezinskio sentenciją, kad Rusija be Ukrainos yra visai kita pasaulinio žaidimo dalyvė, manau, kad šios šalies posūkis į Rytus ar į Vakarus yra lemtingas ilgos distancijos politikos veiksnys. Visa, ką čia sakau, priklauso neabejotinai siekiamybei, visiškai neatsižvelgiant į politinių priemonių rezultatui pasiekti sudėtingumą. Tuo atžvilgiu šis scenarijus Europos ateities idealybei tinka.
Kiek bendra lietuvių ir ukrainiečių patirtis galėjo padėti ES pasiekti Asociacijos sutarties pasirašymą? Tikėtina, kad kuluaruose ir viename kitame įžvalgiame politologų tekste tas argumentas Lietuvos pirmininkavimo atvejui buvo klijuojamas. Mūsų šalis ukrainiečiams atrodo kaip sėkmės pavyzdys, tad ir naujokės pirmininkavimo lokomotyvas galėtų timptelėti daugiau ir stipriau nei įprastos europietiško plėtros politikavimo priemonės. Mąstyti šia kryptimi yra labai gundanti veikla, bet ne apie tai kalba.
Lietuva ukrainiečiams atrodo kaip sėkmės pavyzdys, tad ir pirmininkavimo naujokė galėjo timptelėti stipriau.
Esminis šio komentaro klausimas yra derybų elgesio skirtumai, vis dar prisimenami pačių lietuvių ir Ukrainos politinio elito bei vykdomosios valdžios atstovų. Ką turiu omenyje? Pirmiausia tai, kad mums derantis dėl stojimo į ES viešoji opinija buvo labai antirusiška, panašiai tiek pat proeuropietiška, o beldimasis į suvienytos Europos duris suprastas kaip ilgo pasiruošimo, apsivalymo, prisitaikymo ir prisižadėjimo reikalaujantis veiksmų ciklas.
Lietuviams kaip ir kitiems pokomunistinių šalių žmonėms nebuvo sunku pro forma keisti teisės aktus. Išskyrus vieną kitą konstitucinę nuostatą, į kitus įstatymus ir konvencijas rimtai niekas nekreipė dėmesio. Lengva ranka visa tai buvo redaguojama biurokratinio aparato, visuomenei netikint įstatymo šventenybe ir neabejojant, kad vis tiek plika galia nulems teisėtumo ir tiesos skyrybas. O tie, kuriems Lietuvos žemė iš tiesų šventa, galėjo sau prisiekti, kad, jei jie neparduos savo privačios žemės, tai ir kiti gali taip elgtis. Kam dėl įstatymo lieti ašaras. Ar ne taip nutiko šalies pieno pramonėje: visa ji lietuvių rankose, nepaisant didelių pagundų ir užsienio kapitalo veržlumo. Nenori parduot savo akcijų ir neparduodi.
Mes prašėmės į Europą ir susiderėjome dėl nuolaidų ūkininkams, bet nieko nepasiekėme Ignalinos atominės elektrinės klausimu. Dabar tik istorikai gali aiškintis, kodėl nebuvo išplėtota derybų linija, elektros giganto uždarymą siejanti su tiltų ir tinklų integravimo į ES žingsniais. Metai mažiau svarbūs nei faktas, kad buvome priversti uždaryti elektrinę neatsižvelgdami, kad mūsų tinklai būtų sujungti su švedų ir lenkų. Dar dabar jaučiame šių derybų punkto pagirias. Daug aukojome, kad mums būtų atidaryta. Dabar, jau pamiršę kartėlį, kalbame, ką Europa turėjo padaryti ir ką duoti Ukrainai, kad ši priimtų asociacijos kvietimą. Kas lemia šį įnorį? Ukrainos dydis, geopolitinis vaidmuo, pasikeitęs Vladimiro Putino Rusijos veidas? Europai pirmininkavo šalis, kuri privalėjo daug kur apsimesti ir daug kur net labai nusižeminti, kad būtų įsileista į Klubą. O dabartinė ES politika buvo kreipiama link Ukrainos kvietimo, gundymo, įtikinėjimo, prašymo, vilties, kad gal dar paskutiniu momentu V. Janukovyčiaus komanda apsigalvos. Čia didelis šuo gali būti pakastas.
Nežinau daugybės šio proceso detalių, bet skirtingi emociniai vektoriai, prašymo ir prašymosi vaidmenys šiame Europos asocijavimosi etape kažkaip krito į akis. Gal tai nereikšmingas požiūrio kampas, bet jis gali padėti lengviau atleisti Lietuvos politikams ir diplomatams tas nesėkmes, kurios užuominomis pabarstomos savigyros ir pasididžiavimo pirmininkavimu sakiniuose. Europa įnoringa, o ateitis neaiški.
