Turbūt nesuklysime pavadinę šią moterį
nekasdieniška. Ji išdidžiai plaukia gatve, tarsi tyčia norėdama aplink
save nors trumpam sustabdyti pilką žmonių masę. Ji – kitokia, išskirtinė,
nesilaikanti visuomenės nustatytų taisyklių ir normų. „Tiesiog Dalia
Jazukevičiūtė, negalinti egzistuoti be meilės“, – trumpai, bet
intriguojamai prisistato vieno savaitraščio apžvalgininkė.
– Jūs – poetė. Papasakokite apie savo kūrybą.
– Nejauku, kai girdžiu sakant: „Jis – poetas“ arba „Jis – filosofas“, kol tie žmonės tebėra gyvi, čia. Tokio vardo nusipelno tik tas, kurio kūryba šimtus kartų laiko pasverta ir atsijota. Nežinau, ar nors vieno, rašančio šiandien, kūriniai pateks į Dievo arba amžinybės bibliotekos lentynas. Žinoma, mes maža, nykstanti tautelė. Nykstanti ir jos kalba. Bet aš ne apie tai šįsyk. Metafizine prasme rašyti lietuviškai, lotyniškai ar rusiškai yra tas pats. Meno esmė nesikeičia nuo užrašymo technikos, o kalba, kad ir kaip pyktų kalbininkai, yra niekis – svarbu, kas ten pasakyta ar pasakyta apskritai, intensyvumas ir stiprumas. Taigi aš, belūkuriuojanti savo trečios poezijos knygelės „Imperijos moteris“, nesu jokia poetė.
Kodėl imperijos? Todėl, kad mano mąstymas imperinis, užmojai, žinote, parbloškiantys visus, dažnai net mane pačią… Nugyvenau pusę gyvenimo vienoje imperijoje, kurios jau nebėra, dabar gyvenu kitoje – dar nesančioje, tebesikuriančioje. Nežinia, ar ji išvis susikurs. Bet poezijai tai tik į naudą. Poezijai labai tinka tas kinų diktatoriaus lozungas: “Kuo blogiau, tuo geriau“. Poezija yra vienintelis įmanomas būdas legalizuoti skausmą. Gyventi skauda. Tam, kurio plonesnė oda, – nežmoniškai, kitam – kiek mažiau. Bet skauda visiems.
Poezija – tai būdas išsikariauti teisę teigti skausmą. Nemeluoti, kad „vsio budet chorošo“, poezija – tai bandymas užrašyti, kaip skausminga gyventi. Mirtis išvaduos, žinoma. Sesė mirtis. Bet mirties akimirka, kad ir kokia trumpa kam nors pasirodytų, truks nepakenčiamai ilgai – atsisveikinimas bus ilgas ir skausmingas. Tiek tai jau žinau. Nepavyks lengvai prasmukti, kaip vaikystės sode pro plyšį tvoroje. Imi ir perskaitai porą eilučių iš, tarkim, Bertrano poezijos. Kada jos parašytos? Prieš šimtą metų, šiandien ar rytoj? Poezija amžina, nes ji ne laike, o erdvėje. Taip, kaip ir žmogaus siela. Ir ji visada apie tą patį – kaip skauda išsiskirti, atsisveikinti, atsiplėšti, atplėšti.
– Kaip gyvenate šiandien? Dirbate žurnaliste?
– Kaip gyvenu? Paprastai. Rašau ir skaitau, nes daugiau nieko nemoku daryti. Žurnalistika yra mano duona kasdienė, mat tikiu, kad kiekvienas žmogus pats turi ją sau užsidirbti. Nevaikštau po ministerijas su atkišta ranka ar visokias kūrybines sąjungas, kaip kiti jauni ir sveiki žmonės, kliedėdami kažką neaiškaus apie „projektus“ knygoms… Savo darbą stengiuosi atlikti kaip įmanomai geriau. Pavyksta ne visada. Bet būna.
– Mėgstate keliauti?
– Kartą per metus nuvažiuoju į Londoną, nes ten gyvena mano mylimiausias žmogus. Kiti ES miestai manęs jau seniai nebejaudina. Atsivėrus sienoms aplaksčiau daug jų. Nieko ten nėra. Namai ir veidai visur panašūs. Knygose yra daugiau negu tuose paryžiuose.
– Kelionės jūsų sielai nesuteikia jokio peno?
– Tiesa, Paryžių bent jau prisimenu, nes ten prisigėriau, įkritau į metro šachtą ir pažvelgusi į viršų perskaičiau tokį sekundinį klausimą gido vyzdžiuose: “Šokti ar ne“? Jis vis dėlto įšoko ir išmetė mane iš ten. Pralekiančių vagonų vėjas nubloškė mus atgal, mudu apsikabinome ir juokėmės, kaip moka juoktis tik tikri bepročiai. Jis sakė: “Visi poetai nori mirti Paryžiuje“. Aš nenorėjau. Todėl vis dar gyvenu. Kitąsyk, pamanau, gal ir be reikalo. Viso skausmo neužrašysi, rašalo neužteks. Nei kraujo. O visa kita, išskyrus meilę, vieni niekai, melas, apgaulė. Pustoj zvon…
– Jūsų gyvenimo malonumai?
– Vodka „Smirnof“, sumuštinis su lašiša, visi broliai karamazovai, idiotai myškinai, visos annos kareninos ir nastasjos filipovnos.
– Ką matote gražaus aplink save?
– Man gražu tik tai, kas tragiška. O tragiška yra viskas.
– Didžiausios baimės…
– Baimės… Apie jas labiau tinka pasakoti savo psichoanalitikui. Tokį turiu. Absoliučiai trapų, švarų ir gilų žmogų. Aš jį saugau ir visų savo baimių jam nepasakoju. Tai vienintelis žmogus, su kuriuo galiu būti radikaliai atvira. Aš juo pasitikiu. Ar jam moku už tas valandas pašnekesių? Taip, ir gana brangiai. Amerikiečiai geri pragmatikai ir jie yra taikliai pastebėję: “Nemokama psichoanalizė yra neveiksminga“. Pinigai įpareigoja abi puses.
– Tai turite savotišką išgyvenimo būdą?
– O, mano gydytojas man padeda išgyventi tarp kartuvių ir kranklių. Išgyventi gana elegantiškai, tvarkingai ir kantriai. O už tokią paslaugą jokių pinigų negaila.
– Kokią didžiausią ydą turite?
– Polinkį į beprotybę. Galiu vaikščioti apledėjusio tilto turėklais. Nesusikaupti ilgiems darbams. Aš – trumpų nuotolių bėgikė. Aš amžinai alkana, ištroškusi ir šito troškulio nenumalšina jokio maisto, gėrimo, juolab glamonių dozės.
– Esate nepasotinama?
– Aš – besotė, rajūnė, dvasios ubagė ir niekaip nesugalvoju, ką man čia labiau dievinti – anarchistą Che Guevarą, Jėzų Kristų ar save.
– Tai ir knygas leidžiate be paliovos?
– Parašiau eilių knygeles „Atsisveikinimai“ ir „Traukinys Nr. 183“. Jas išleido „Vaga“. Tikiuosi, kad „Imperijos moteris“ išvys šviesą „Baltų lankų“ dėka kitais metais. Dar esu prirašiusi begalę visko – laiškų, novelių, „tipo“ esė, straipsnių, apžvalgų ir visokiausių dalykų. Bet iš skelbtų spaudoje atplaišų knygų lipdyti nenoriu ir man nepatinka, kai tai daro beveik visi. Tokia mada, ką padarysi. Žmonėms patinka kartotis. Be to, jiems atrodo, kad turėti daug išleistų knygų solidu, ir tai tapo labai madinga. Esu linkusi galvoti, kad jei man pasiseks parašyti kokius penkis tikrus eilėraščius – mano misija buvo sėkminga šioje žemėje.
– Ar sugebėtumėte save apibūdinti trimis žodžiais?
– Aš juk labai graži, stipri ir intensyvi moteris. Ar šito maža?
– Jei gyventumėte antrą kartą?…
– Antrą kartą neleista. Vieno karto per akis.
– Didžiausias jūsų turtas?
– Dukrytė, abu tėveliai, brolis ir sesuo. Jie turi mane. Yra ir kitų turtų – materialių – cigaretės „Barclay“, kurios linkusios ne laiku pasibaigti, knygų, du kambariai, pilni nereikalingų daiktų. Dar prancūzų karo laivyno mundurą, tikrą, antikvarinį, ir boa su šilko kaspinais. Aš esu turtingas žmogus. Labai.
– Kokie vyrai imponuoja?
– Tie, kurie apkabindami kūną kartu apkabina ir sielą. Kitaip moteris pabėga į virtuvę rūkyti ir laukia, kol tie kvaili, sportiški apsikabinėjimai, vadinami „kūno malonumais“, galų gale baigsis. Liūdna jai tada.
– Prisiminimų vieta?
– Metro šachta Paryžiuje.
– Kurioje pasaulio vietoje jaustumėtės tikrai laiminga?
– Tokios vietos, kur aš jausčiausi laiminga, šioje žemėje nėra, todėl neieškau. Bodleras išmokė.
– Gyvenimo krizės?…
– Vedybos-skyrybos. Ir taip tris kartus. Buvo visai linksma, nes apskritai nieko nesupratau. Kas čia vyksta, galvodavau, gal aš vaidinu klojimo teatre. Vis kažkoks šienas, šiaudai, daržinės, kurias kažkodėl knieti padegti. Klajonės po įvairius miestus. Gyvenau Karaliaučiuje, Rygoje, Lvovo srityje prie Karpatų net dešimt metų… Ir visur su savimi. Norėjau ir su savimi išsiskirti, bet metrikacijos biure nepriėmė pareiškimo.
– Sunkiausia akimirka?
– Yra tik viena tokia – tai išsiskyrimas su vaiku. Po tokios kitos jau nebesiskaito. Ir nebeskaičiuojamos.
– Teko ką nors nuvilti?
– Esu nuvylusi begalę žmonių – vyrų. Moterų mažiau.
– Turite slaptų nuodėmių?
– Argi galima laikyti nuodėme, tarkim, pomėgį gerti vodką? Juk tai tik dieviška, kaip rašo Gintaras Beresnevičius. O kaip be jos? Manau, kad mes čia daugiau nieko ir neveikiame, tik jos ir teieškome, apsimetę, kad labai užsiėmę kažkuo kitu.
– Ir paskutinis klausimas… Kur moters vieta šiame gyvenime?
– Moters vieta niekada niekur neturėti tokios vietos. Visos arba ne tos, arba jau užimtos.
„Aš – neliečiamoji
Nesugebanti būti mylima
Ir kapitalistė priverstinai
Ir slapta Če Gevaros draugė
Bučiavusi jo šaltas nukirstas
Užkonservuotas plaštakas
Lediniam CŽV kambarėlyje
Ir klūpėjusi prie jo kūno berankio
Asfalto lietuje
Aš visai nežinau
Ką tau su manim daryti
Dieve…– D.Jazukevičiūtės eilėraščio ištrauka.
Nepažinote šios moters, tik šiek tiek susipažinote su ja… Dalia šypsosi ir sako, kad nemėgsta būti lengvai skaitoma knyga visiems. Mes jos tikrai neperskaitėme. „Tiesiog esu mažytė paslaptis gyvenimui“, – nusišypso moteris ir valiūkiškai nužingsniuoja.
Dovilė Juzėnaitė
Nuotr. D.Jazukevičiūtė teigia nemėgstanti būti lengvai skaitoma knyga visiems.
