Didžiausių Panevėžio įmonių eksportuotojų vadovus sieja ta pati psichologinė būsena – nerimas dėl ateities. Tačiau kiekviena bendrovė artėjančią krizę pajuto skirtingai. Vienos jau skelbia pereinančios prie keturių dienų darbo savaitės, kitos dar tik svarsto tokią galimybę, trečios vis dar gauna gerų žinių iš savo pirkėjų, dar kitos karštligiškai ieško naujų rinkų. Beveik visi įmonių vadovai kalba, kad situacijai pablogėjus bus mažinama darbo vietų – iki trečdalio, išsaugant geriausius darbuotojus. Jei taip atsitiks kitų metų viduryje, Aukštaitijos sostinėje gali būti apie 4 tūkstančius bedarbių. Tiesa, iki blogiausio visų laikų Panevėžio darbo rinkos scenarijaus, kuris buvo užregistruotas per Rusijos finansų krizę, dar toli – tada darbo neturėjo nuo 12 tūkstančių iki 16 tūkstančių panevėžiečių.
Situacija rinkose –
„negraži“
Daugelis Panevėžio įmonių ekonominės krizės akivaizdoje pradeda taupyti kaip įmanydamos arba žada tai daryti. Prieš keturis mėnesius „Verslo vartai“ rašė apie JAV Naujojo Džersio valstijos įmonių savininkų sprendimus pereiti prie keturių darbo dienų savaitės.
Tada atrodė, kad Lietuvoje neprireiks tokių antikrizinių priemonių. Tačiau prieš kelias dienas viena stipriausių Aukštaitijos regiono įmonių „Shmitz Cargobull Baltic“ paskelbė apie analogišką sprendimą.
Galingiausio Europoje puspriekabių gamintojo koncerno „Shmitz Cargobull“ antrinės bendrovės mūsų mieste generalinis direktorius Raimundas Petrauskas sako, kad taip įmonė siekia minkšto nusileidimo. Norėdama taupyti bendrovė, ko gero, pirmoji šalyje pereina prie 4 dienų darbo savaitės.
„Dėl situacijos rinkose esame priversti taupyti. Ypač sėkmingai dirbę 2007-aisiais ir beveik visą šių metų pusmetį, birželį pajutome mažėjant prekybos apimtis, – sakė R.Petrauskas. – Transporto gamybos rinka yra viena iš labiausiai finansų krizės paliestų pasaulio ūkio šakų. Esame jos dalis, todėl priversti būti lankstūs. Pereiname prie keturių darbo dienų savaitės, nes matome rinkos poreikius mūsų produkcijai ir tos pačios rinkos perspektyvas artimiausiam metui.“
Per praėjusius ataskaitinius gamybos metus (jie bendrovėje skaičiuojami nuo balandžio pirmos dienos) „Shmitz Cargobull Baltic“ pardavė produkcijos už daugiau nei 263 milijonus litų ir uždirbo daugiau nei 23 milijonus litų pelno.
2008–2009 metų gamybos planas buvo dar optimistiškesnis, tačiau iki tol, kol pasibaigė pirmasis pusmetis.
Per pirmus šešis šių metų mėnesius bendrovės apyvarta buvo beveik 80 milijonų litų didesnė, o pelnas – 10 milijonų litų didesnis nei pernai tuo pačiu metu.
„Per pirmąjį veiklos pusmetį pavyko laikytis plano gairių, bet jam pasibaigus paaiškėjo, kad būsime priversti koreguoti planą, – teigė R.Petrauskas. – 2009 metais situacija mūsų rinkose neatrodo graži. Gali tekti pereiti net prie trijų darbo dienų savaitės.“
Rezervų išlikti pakanka
Kad 2009-ųjų sausis ir vasaris bus labai prasti bendrovei, paaiškėjo maždaug prieš tris mėnesius, kai pirkėjai, kaip jie teigia, įvertinę realią rinkų padėtį, atšaukė savo užsakymus.
„Jau žinome, kad metų pradžioje nelabai ką turėsime veikti – galbūt teks stabdyti gamybą. Žmones išleisime mokamų atostogų, – aiškino R.Petrauskas. – Jeigu situacija nesikeis ilgesnį laiką, neatmetame tikimybės, kad neišlaikysime visų darbuotojų.“
Pagal blogiausią scenarijų „Shmitz Cargobull Baltic“ gali iki 30 procentų sumažinti darbo vietų.
Visi žmonės, su kuriais teks atsisveikinti, gaus įstatymo numatytas išmokas. Šiuo metu įmonėje dirba 360 darbuotojų. Apie 95 procentus visos produkcijos – izoterminių kėbulų, feroplasto plokščių ir tentais dengtų puspriekabių – bendrovė eksportuoja. Pagrindinės rinkos – Vokietija, Rusija ir Skandinavijos šalys.
„Pastaruosius metus dirbome labai sėkmingai, todėl turime pakankamą finansinį rezervą krizei įveikti. Tikimės minkšto nusileidimo“, – tvirtino įmonės vadovas.
Rinkos nenumirė
„Lietkabelio“ vadovas
S.Gailiūnas.
Kad gali tekti darbo savaitę „suspausti“ nuo 5 iki 4 dienų, neatmeta ir sėkmingiausiai pastaruosius metus dirbančios Panevėžio įmonės „Lietkabelis“ generalinis direktorius Sigitas Gailiūnas.
Tiesa, kol kas, anot jo, ne visos bendrovės prekybos rinkos siunčia blogą lemiančius signalus.
„Šiuo metu tik viena iš trijų gamybų vyksta visu pajėgumu. Automobilinių pynių cechas dirba lyg nebūtų krizės, o instaliacinių ir automobilinių laidų gaminame mažiau nei įprastai, – sakė S.Gailiūnas. – Didelių grėsmių nematome, tačiau geresnių laikų jau dabar laukiame. Ko gero, daliai darbuotojų vis dėlto bus pasiūlyta dirbti keturias dienas per savaitę.“
Dabar „Lietkabelio“ įmonėje dirba 408 žmonės. Apie 55 procentus visos savo produkcijos bendrovė eksportuoja į Suomiją, Airiją, Norvegiją ir Vokietiją.
Kalbėdamas apie kitų metų prekybos perspektyvas įmonės generalinis direktorius sako, kad labai daug ką lems bankų politika. Jeigu finansų rinka neatsigaus, anot pašnekovo, prognozės gali būti nelabai kokios.
„Kol kas pagrindiniai mūsų produkcijos pirkėjai perka ir žada pirkti mūsų produkciją. Tai rodo, kad rinkos nėra mirties taške“, – padarė išvadą S.Gailiūnas.
Daugiausia nerimo „Lietkabelio“ administracijai ir savininkams kelia statybų rinkos sąstingis. Prekyba instaliaciniais laidais sudaro net 60 procentų visos bendrovės prekybos apimčių.
Ieškoti rinkų – kasdienis
darbas
Labiausiai tos pačios statybų rinkos konvulsijos nepatinka ir dar vieno Aukštaitijos sostinės pramonės milžino – „Panevėžio stiklo“ vadovams. Ir tai lengvai paaiškinama, nes viena iš pagrindinių bendrovės veiklos sričių – statybų rinkai gaminti stiklą. Tiesa, daugiausiai pajamų bendrovė gauna prekiaudama stiklo tara.
Apskritai bendrovė eksportuoja 55 procentus visos produkcijos. Pagrindinės rinkos – Europos Sąjungos šalys, Rusija ir Ukraina.
„Kol kas mūsų rinkos atrodo stabilios. Kiek daugiau rūpesčių kelia statybos rinka, todėl ne tik bandome nuspėti ateitį, bet ir ieškodami naujų rinkų apsidrausti nuo didesnių bėdų, – tikino įmonės generalinis direktorius Algis Bakonis. – Šiuo metu prekybos apimtys nemažėja.“
Kiek žmonių darbo netektų dar labiau apmirus daugiausia įmonės pagaminto stiklo nuperkančioms Rusijos ir Ukrainos statybų rinkoms, prognozuoti niekas nesiima.
Stabilūs ir įsitempę
PST gen. direktorius
D.Gesevičius.
Itin nuo situacijos statybos rinkose priklausančios įmonės Panevėžio statybos tresto (PST) generalinis direktorius Dalius Gesevičius negali nieko gero pasakyti. Bendrovė – šalies statybos milžinė taip pat sumažino darbuotojų, nes mano, kad kiti metai bus dar sunkesni.
„Situacija statybų rinkoje tokia: naujų projektų mažėja, iki kitų metų vidurio bus baigti visi anksčiau pradėti projektai, o naujų nebus daug, – pasakojo D.Gesevičius. – Dalį darbuotojų atleidome, tačiau branduolį tikimės išsaugoti.“
Statybų rinkai lengviau išgyventi sunkmetį gali padėti valstybės užsakymai. Kuo labiau valstybės investicijų programa bus sumažinta, anot pašnekovo, tuo daugiau į šalies statybų rinką pateks ES fondų pinigų.
„Tikimės, kad valstybės politika bus palanki statybininkams, – neslėpė PST vadovas. – Aišku, daugiausia užsakymų gauname iš privataus kapitalo, bet dabar, kai finansų rinkose krizė, akivaizdu, kad jų mažės.“
Išsilaikyti rinkoje su mažesniais nuostoliais, anot pašnekovo, PST padės ir geras bendrovės vardas.
„Bankams šiuo metu nepakanka kreditą tik apdrausti, iš projekto plėtotojų reikalaujama ir kitų garantijų. Viena tokių – kad projektą įgyvendintų patikima, didelę patirtį ir didelį statybų potencialą turinti bendrovė, – sakė D.Gesevičius. – Taigi esame įsitempę, bet jaučiamės gana stabiliai.“
Uždaro cechą
Blogiausia situacija dabar yra bendrovėje „Panevėžio gelžbetonis“. Tiesiogiai su statybos rinka susijusios bendrovės savininkai jau pirmąją 2009 metų dieną atleis 67 darbuotojus iš šimto. Bendrovė naikina su gelžbetonio gamybos, pardavimo, apskaitos procesais susijusias darbo vietas, nes mažėja gelžbetoninių gaminių paklausa.
Kaip dar viena iš atleidimo priežasčių įvardijamos statybų įmonėms iškeltos bankroto bylos.
Pabėgo nuo krizės
„Amilinos“ (buvusi
„malsena“) gen. direktorius M.Gedvilas.
Apie 98 procentus visos produkcijos – krakmolo ir glitimo– eksportuojančios Panevėžio bendrovės „Amilina“ (buvusi „Malsena“) vadovai juokauja, kad jie jau pabėgo nuo krizės.
„Kai mūsų klausia, ar jaučiame krizę, mes atsakome, kad mes jau pabėgome nuo jos, – juokavo įmonės vadovas Mindaugas Gedvilas. – Džiaugiamės laiku pardavę miltų verslą ir investavę į krakmolo ir glitimo gamybos įmonę. Jeigu ne nauja veikla, jau tikrai būtume pajutę krizę.“
„Amilinos“ prekybos apimtys nė kiek nesumažėjo. Atrodo, kad ir artimiausioje ateityje prekiauti seksis gerai.
„Bendros prekybos apimtys ne tik kad ne mažėja, bet dar ir auga. Kol kas rinkose pastebime tik teigiamus pokyčius mūsų gamybai. Šiemet viso pasaulio naujo derliaus grūdų kokybė yra gerokai prastesnė nei ankstesniais metais, todėl mūsų gaminamo glitimo (baltyminė medžiaga gerinti miltų kokybei) poreikis auga ir augs“, – tvirtino M.Gedvilas.
Pagrindinės bendrovės rinkos – Vokietija, Skandinavijos šalys ir JAV. „Amilinoje“ dirba 280 darbuotojų.
Siuvėjos turi darbo
Kur kas nerimastingesnių žinių iš savo prekybos rinkų girdi bendrovės „Nevėžis“ savininkai. ES aprangos rinkose pastebima stagnacija, tačiau bendrovės partneriai užsakymų neatšaukia.
„Tfu, tfu, tfu, kol kas viskas gerai. Gyvename šia diena ir kelių mėnesių užsakymais į priekį“, – džiaugėsi bendrovės „Nevėžis“ valdybos pirmininkė Rūta Misiūnienė.
Vienos didžiausių ir garsiausių šalyje siuvyklos rinkos yra Švedijoje ir Anglijoje. Įmonėje dirba apie 90 moterų.
Darius SKIRKEVIČIUS
A.Repšio nuotr. Kitų metų
viduryje nedarbas Panevėžyje gali būti dvigubai didesnis nei 2007-ųjų birželį –
mieste bedarbių gali būti apie 4 tūkstančius. Tiesa, tai vidutiniškai tris
kartus mažiau nei per 1999 metų sunkmetį. Daugiausiai bedarbių „padovanos“
statybos rinka.
