Svetingai priimti imigrantus Europoje trukdo ir sklandantys mitai.
Daugiakultūriškumas Vokietijoje žlugo. Į Austrijos, Vengrijos, Švedijos ir kitų šalių valdžią po truputį braunasi radikalios dešiniosios partijos. Imigrantai įsivelia į nusikaltimus ir atima europiečių darbo vietas. Didžioji Britanija bei Prancūzija griežtina imigracijos įstatymus. Tačiau vis dažniau pripažįstama, kad Europa sensta ir imigracijos išvengti jai nepavyks. Dar daugiau – imigracija yra bene vienintelis kelias neleisti sustoti ES ekonomikai.
Dabar susiformavo dvi iš esmės skirtingos stovyklos, negalinčios susitarti dėl to, ką daryti su imigrantais. Tad ką pasirinks Europa ir kokie bus to pasirinkimo padariniai?
Europa nuogąstauja
Europa sparčiai sensta. Prognozuojama, kad vien Vokietijai 2020 m. trūks apie 2 mln. įvairių sričių specialistų. Šiuo metu šioje šalyje jau gyvena apie 7 mln. užsieniečių, daugiausia – musulmonai iš Turkijos, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel 2010 m. spalį pareiškė, kad daugiakultūriškumas žlugo.
Tokios nuotaikos vyravo artėjant šių metų gegužei, kuomet Vokietija (kartu su Austrija) nustojo riboti imigrantų srautą iš naujųjų ES narių. Analitikų teigimu, imigracijos skatinimas iš esmės yra vienintelis kelias, galintis išgelbėti Vokietijos socialinės apsaugos sistemą, nes netrukus tiesiog nebebus kam uždirbti pensijas.
Tačiau tai tik viena Vokietijos darbo rinkos medalio pusė. Daugeliui kelia nerimą ir kiti procesai, susiję su imigracija. Galima kalbėti apie dvi pagrindines kryptis – imigracijos įstatymų griežtinimą ir radikalios dešinės partijų skverbimąsi į valdžią, taigi – ir didėjantį europiečių priešiškumą imigrantams.
Prognozuojama, kad visuomenė netrukus pradės senti ir Kinijoje, nes ir ten mažėja gimstamumas. Jei ten pakryps imigrantų srautai, Europai tai iš esmės reikštų finansinę pražūtį.
Kuria kryptimi juda Prancūzija, galima numanyti stebint neseniai Europą sudrebinusį romų iškeldinimo skandalą. Šioje šalyje jau šeštą kartą per pastaruosius aštuonerius metus mėginama sugriežtinti imigracijos įstatymus. Tačiau pastarasis mėginimas išskirtinis, jame be kitų apribojimų numatyta, jog į šalį atvykusiam ir pilietybę gavusiam asmeniui per pirmus dešimt jo gyvenimo Prancūzijoje metų bus galima pilietybę atimti, jei jis padarys nusikaltimą, nukreiptą prieš policijos ar kitus oficialius pareigūnus. Dabar tokia bausmė numatyta tik teroristams. Manoma, kad taip Prancūzija gali mėginti išspręsti ir perpildytų kalėjimų problemą – atėmus pilietybę, asmenį būtų galimą išsiųsti į jo gimtinę.
Imigrantų srautus smarkiai sumažinti nusiteikusi ir Didžioji Britanija. Vidaus reikalų sekretorės Theresos May teigimu, pagrindinis tikslas yra iki 2015 metų kasmet į šalį atvykstančių imigrantų kiekį sumažinti nuo šimtų iki dešimčių tūkstančių. Griežtesni apribojimai bus taikomi tiek studentams (pastarieji sudarė du trečdalius į Didžiąją Britaniją iš ne ES šalių atvykstančių imigrantų), tiek asmenims, bandantiems fiktyvios santuokos būdu gauti pilietybę, tiek ir aukštos kvalifikacijos darbuotojams.
Šioje vietoje kyla klausimas, prieš ką tokia politika yra nukreipta – juk ES narėms negalima riboti laisvo darbuotojų judėjimo (išskyrus laikinąsias priemones) Bendrijos ribose. Iš trečiųjų šalių atvyksta daugiau nei dvigubai didesnis žmonių kiekis, nei migruojančių europiečių, taigi visos antiimigracinės priemonės iš esmės yra nukreiptos būtent prieš pirmuosius.
Radikalios dešinės atgimimas
Antiimigracinės tendencijos Europoje akivaizdžios, todėl būtina plačiau panagrinėti jų ryšį su radikalios dešinės partijomis (kurių vienas pagrindinių atributų – prieš imigrantus nukreipta politika) ir tam tikru jų renesansu.
Štai 2008 m. rinkimuose į Austrijos parlamentą net 29 proc. rinkėjų balsų surinko ultradešiniųjų partijų blokas, 2010 m. rinkimuose į žemuosius Nyderlandų parlamento rūmus 24 vietas iš 150 iškovojo antiislamiškų pažiūrų Geerto Wilderso partija „Už laisvę“.
Pastaruosiuose rinkimuose į Švedijos parlamentą pirmą kartą istorijoje prasimušė radikalūs dešinieji, pasisakantys už griežtus apribojimus imigrantams. Su panašia retorika į valdžią Didžiojoje Britanijoje atėjo konservatoriai. Ir tai – tik kelių paskutinių Europoje vykusių rinkimų rezultatai. Panašios tendencijos Senajame žemyne pastebimos jau daugiau nei 10 metų.
Harvardo universiteto profesoriaus Guy’aus Numa teigimu, pastaruoju metu vis labiau plintančios antiimigracinės nuotaikos yra politikų nesugebėjimo spręsti ekonomines problemas pasekmė. Mokslininkas atkreipia dėmesį, jog tokios tendencijos visada sustiprėja ekonominių nuosmukių metu, nes valdžia pasirenka paprasčiausią kelią ir dėl savo nesėkmių apkaltina pažeidžiamiausią visuomenės grupę.
Tokius samprotavimus iš dalies patvirtina ir empiriniai duomenys. Harvardo universiteto profesorės Pippos Norris tyrimas, kuriame nagrinėjamas radikalios dešinės partijų iškilimo Europoje fenomenas, atskleidžia, jog egzistuoja tiesioginis ryšys tarp prastų ekonominių sąlygų ir priešpriešos imigrantams. Tačiau šis tyrimas taip pat parodo, kad finansiniai nepritekliai nėra pagrindinis radikalios dešinės partijų iškilimo ir nepakantumo imigrantams šaltinis.
Tai leidžia teigti, kad dabar Europoje vykstantis imigracijos įstatymų griežtinimas nėra vien populistinis valdančiųjų bandymas nusimesti atsakomybę. Greičiau reikėtų kalbėti apie tai, kad 2008 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė tapo katalizatoriumi ilgai brendusiems procesams. Taigi, suaktyvėjusi priešprieša imigrantams nesibaigs kartu su ekonomine krize.
Imigrantas = nusikaltėlis?
Viena pagrindinių nepasitenkinimo imigrantais priežasčių – neva aukštas jų nusikalstamumo lygis. Tačiau tokią versiją vis griežčiau paneigia moksliniai tyrimai.
Joshua D. Freilichas ir Robas T. Guerette, nagrinėdami Vokietijos jaunuolių nusikalstamumą ir lygindami jį su imigrantų jaunimo nusikalstamumu 1990-2002 m. nustatė, kad viso laikotarpio metu vokiečių jaunimas buvo labiau linkęs nusikalsti. Panašios tendencijos ir Šveicarijoje: 1995-2004 m. užsieniečiai padarė žymiai mažiau (proporcingai) nusikaltimų nei patys šveicarai.
O 2008 m. britų atliktas tyrimas, nagrinėjęs imigrantų iš Rytų Europos nusikalstamumą, parodė, jog 2004 m. Didžiajai Britanijai atvėrus savo sienas naujųjų ES narių piliečiams, nusikalstamumo lygis neišaugo.
Kitose pasaulio valstybėse, kurios sulaukia didelio imigrantų skaičiaus, padėtis tokia pati – imigrantai arba padaro mažiau nusikaltimų už vietinius, arba neišsiskiria iš pastarųjų. Imigrantų siejimą su nusikalstamumo augimu Scotas Wortley aiškina elementariu teisėsaugos organų šališkumu – imigrantai labiau stebimi, dažniau tikrinami, taigi – ir dažniau įrodoma jų kaltė, kas iškreipia statistiką.
Tas pats S. Wortley išskiria imigrantus, kurie atvyksta į svečią šalį su išankstiniu tikslu nusikalsti. Tačiau negalima suplakti į vieną krūvą imigrantų, kurie nesugeba pritapti, negauna darbo ir tik tada tampa nusikaltėliais, bei iš anksto ketinančių užsiimti nusikalstama veikla
Mokslininkai daugiau ar mažiau vienbalsiai sutaria dėl dviejų dalykų: kai kurios etninės grupės tam tikrose šalyse yra labiau linkusios nusikalsti, nei vietiniai (pavyzdžiui, rusai Izraelyje, kaip teigia profesorius Arye Rattneris), o didėjantis bendras imigrantų skaičius nereiškia didesnio nusikalstamumo lygio šalyje. Roberto J. Sampsono teigimu, neretai yra netgi priešingai – imigracija mažina nusikalstamumo rodiklius, nes imigrantai stengiasi gauti darbą, įsitvirtinti visuomenėje, taigi – integruotis.
Kas laukia Europos?
Analitikų teigimu, kviesti užsieniečius gyventi Europoje reikia būtent dabar ir tai daryti reikia kuo aktyviau. Prognozuojama, kad visuomenė netrukus pradės senti ir Kinijoje, nes ir ten mažėja gimstamumas. Jei ten pakryps imigrantų srautai, Europai tai iš esmės reikštų finansinę pražūtį.
Vis dėlto imigrantų bendruomenių integracija taps viena pagrindinių Europos valstybių užduočių artėjančiam dešimtmečiui. Europa šią užduoti išsprendė jau ne vieną kartą. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo europiečiai savo ekonomiką kėlė būtent imigrantų pagalba, jie buvo aktyviai skatinami atvykti ir gyventi Europoje, o didesnių nesklandumų nekilo.
Belieka išsiaiškinti, kodėl antiimigracinės nuotaikos sustiprėjo per pastaruosius 10-15 metų? Įdomią versiją siūlo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos specialistas George’as Lemaitre. Jo teigimu, dabartinis nusistatymas prieš imigrantus kyla ne iš senųjų Europos gyventojų, o iš tų pačių imigrantų, atvykusių į Europą kiek anksčiau – būtent jie labiausiai nukentėjo nuo įvairių finansinių sukrėtimų ir neadekvačios valstybių politikos jų atžvilgiu pastaraisiais metais. Būtent jie labiausiai bijo naujos imigracijos bangos.
