Karalius jau be karūnos. (Scanpix nuotr.)
Karjerą bebaigiantys sportininkai dažnai užsimena, kaip svarbu laiku pasitraukti užtarnauto poilsio. Stebint pastarųjų metų pavyzdžius galima pridurti, kad pasitraukus svarbiau prisiversti negrįžti.
Kai sportui atiduota visa jaunystė ir išlieta tonos prakaito, pasitraukimas atrodo lyg Eldoradas. Daugiau laiko sau, daugiau laiko šeimai, daugiau laiko gyvenimo malonumams. Bet po kurio laiko nemažai buvusių sportininkų neišvengiamai pajunta tuštumą.
Karjeros metais iš proto varydavusi griežta disciplina tuomet atrodo tokia miela ir sava. Sporto psichologai taip pat daug dėmesio skiria sudėtingoms pereinamojo laikotarpio problemoms. Visi (buvę) sportininkai jas sprendžia skirtingai, o pastaraisiais metais išpopuliarėjo pats paprasčiausias – grįžti ir taip iš naujo patirti gerų emocijų. Ar jis visada geriausias?
Iki 2010-ųjų Michaelis Schumacheris buvo „Formulės 1“ legenda. Vokiečiui iki šiol priklauso ir tikriausiai ilgai priklausys daugybė šios sporto šakos rekordų, tarp jų – 7 čempiono titulai ir 91 laimėtas „Grand Prix“.
Dabar, artėjant prie pabaigos šių metų „Formulės 1“ sezonui, legenda atrodo praradusi bent dalį spindesio. Per 16 etapų M. Schumacheris su „Mercedes“ bolidu tesugebėjo sukrapštyti 54 taškus. Valensijoje (Ispanija) vykusiose lenktynėse 41-erių automobilių sporto žvaigždė užėmė 15 vietą – blogiausią per visą karjerą.
Daugelį savo nesėkmių ir M. Schumacheris, ir „Mercedes“ komandos vadovai teisina nekonkurencingu bolidu, tačiau legendos tautietis, tas pačias (jei ne prastesnes) sąlygas turintis Nico Rosbergas su varžovais kovoja gerokai sėkmingiau (122 taškai).
M. Schumacherio vargai atrodytų dar didesni, jei prisimintume, ką jis kalbėjo praėjusių metų pabaigoje, kai po ketverių metų „pensijoje“ nusprendė grįžti ir pasirašyti trejų metų 63 mln. eurų sutartį su „Mercedes“. „Tas laikas, kai nelenktyniavau, sugrąžino man energiją ir aistrą lenktynėms. Tikslas bus tik vienas – kovoti dėl čempiono titulo“, – praėjusį gruodį tikino vienas geriausių visų laikų lenktynininkų.
Nuo tada tepraėjo dešimt mėnesių, o Vokietijos žiniasklaida jau pranešė, esą „Mercedes“ pateikė ultimatumą savo žvaigždei: arba M. Schumacheris pradės važiuoti greičiau, arba vokiečių gamintojas nutrauks sutartį.
Ir nors „Mercedes“ vadovai paneigė tokius pranešimus, dūmų be ugnies niekada nebūna. M. Schumacherio laikas praėjo. Apmaudu, kad niekas to nepranešė jam pačiam.
Tiesa, gali būti, kad „Formulės 1“ legenda buvo suklaidinta. Ir to kaltininku galėjo tapti kita praėjusio dešimtmečio sporto superžvaigždė – Lance’as Armstrongas. Karjeros pradžioje įveikęs vėžį amerikietis parengė įspūdingiausią visų laikų grįžimą. Vėl sėdęs ant dviračio balno geležinis Lance’as septyniskart iš eilės laimėjo „Tour de France“ lenktynes ir 2005-aisiais, nepaisant nuolatinių kaltinimų vartojus dopingą, pasitraukė kaip čempionų čempionas.
Atsilaikė sportininkas vos trejus su puse metų. 2009 m. L. Armstrongas grįžo dar kartą ir būdamas 37-erių tapo vyriausiu „Tour de France“ prizininku. Amerikietis gavo viską, ko norėjo: ir atkreipė viso pasaulio dėmesį į kovą su vėžiu, ir suteikė naujų potėpių savo legendinei aurai.
Tada buvo geriausias laikas galutinai užtrenkti duris, bet L. Armstrongas apsižiojo dar daugiau. Šios vasaros „Tour de France“ amerikietis baigė ne itin garbingoje 23 vietoje, o jo karjeros pabaiga buvo paženklinta naujais faktais (tiesa, ir vėl neįrodytais), sietinais su galimu neteisėtų preparatų vartojimu.
Lietuviai tokia atkaklia „meile“ savo sporto šakoms nepasižymi, tačiau grįžimų būna ir pas mus. Paskutinio autoriumi tapo Saulius Štombergas. Labai anksti, būdamas vos 33-ejų, karjerą nusprendęs baigti Eurolygos čempionas vėliau suprato paskubėjęs.
Iš pradžių metus džiuginęs NKL komandos Palangos „Naglio-Adakrio“ gerbėjus, praėjusį sezoną S. Štombergas pasiryžo grįžti į profesionalų krepšinį – Kazanės „Uniks“ komandą. Tiesa, viena svarbiausių priežasčių buvo gana proziška: pats krepšininkas pripažino, kad dėl ekonomikos sunkmečio visiškai sustojo pajūryje su broliu pradėtas nekilnojamojo turto verslas.
Galbūt S. Štombergo grįžimui bent iš dalies turėjo įtakos galimybė užsidirbti, o štai Arvydas Sabonis tiesiog tesėjo seniai duotą pažadą. Išvykdamas iš Kauno „Žalgirio“ legendinis krepšininkas pažadėjo šiame klube baigti savo karjerą. 2003–2004 m. Sabas tai padarė su trenksmu – tapo naudingiausiu Eurolygos sezono žaidėju ir tik dėl apmaudžiai pralaimėtų lemiamų rungtynių Tel Avive neturėjo galimybės kautis dėl čempiono titulo.
Nors buvo įkalbinėjamas sužaisti dar vieną sezoną, prie 40-mečio artėjęs A. Sabonis nusprendė galutinai baigti karjerą. Jis tarsi parodė visiems sportininkams, kaip geriausia išeiti – iškėlus galvą ir būnant viršūnėje. Ir tiesiog susitaikius, kad tavo laikas jau praėjo.
