Nelijo, bet ir saulė nebuvo dosni. Rusai dar nebuvo okupavę Palangos, o jei ir būtų taip padarę, vargiai galėtume tikėtis, kad jie ims vaikyti lietaus debesis. Jie rengėsi eiliniam Pergalės paradui, visai nesukdami sau galvų dėl meno nugalėti. Be teroro, prievartavimų, taikių žmonių žudymo ir gebėjimo vaizduoti, kad jie gali išvaduoti okupuotų šalių žmones nuo jų pačių.
Nežinau, kodėl ši mintis dingtelėjo ne laiku ir ne vietoje. Vakarop smigo gegužės 7 diena, buvom tik įriedėję į apytuštę Palangą. Nekantriai sėdėjau apynaujame penktos klasės BMW, kurio vairą sukiojo ponia V., jauna moteris, kiek apsunkusi nuo pasitikėjimo savimi pertekliaus. Nepulsiu skaitytojui piešti nei akių, nei plaukų spalvos. Užtektų žvilgsnio į grakščias rankas labai kruopščiai prižiūrėtais nagais ir skaitinių iš Sigmundo Freudo „Kasdienio gyvenimo psichopatologijos“. Tik nesukim į restoraną su didžiausia pakelės reklama, burbtelėjau, nužvelgęs „Žuvinės“ reklamą ir pagalvojęs, kodėl sakoma, kad skęstantis ir šiaudo griebiasi.
Šokis buvo mano, tad ir parinkau Vytauto g. 54 numerį: vietą, kurią lankyti, ko gero, jau tapo kūrybiškos vidurinės klasės gero skonio ženklu. Žinoma, tai vila „Ramybė“. Restoranas apytuštis, ir viešbučio durys nedažnai varstomos. Vizitas buvo darbinis ir stipriai, bet abipusiškai savanaudiškas. Ėjau pietauti su moterimi, kuri po materialiai sėkmingų skyrybų užsigeidė pakeisti gyvenimo būdą. Nepaisant jos įtikinėjimo abejojau, ar ji tikrai žino, ko nori – grožio salono ar kavinės. Pagaliau man tai nebuvo svarbu. Ji prašė patarimų dėl restoranų verslo. Kažką buvo skaičiusi, kažko prisisvajojusi, o jos liežuvio jautrumo aš apskritai negalėjau nuspėti. Kita vertus, tikėjausi nušauti du zuikius – profesionalią konsultaciją suderinti su galimybe po ilgos pertraukos paragauti „Ramybės“ maisto, susišluoti įspūdžius dar vienam reportažui. Sakau iš karto, kad toks savanaudiškumas šiek tiek pagelbėjo, ir įspūdingo silueto akivaizdoje kaistanti mano vaizduotė buvo sublimuota į aukštosios virtuvės geismą. Net nežinau, ar tai į gera.
Jau seniai ir viešai yra apkalbami „Ramybės“ privalumai, kurie siejasi su laisve, turto restitucija, kūrybiškai vilnietiška savininkų kilme ir nauja šeimos verslo tradicija. Čia doro konservatoriaus (ne lietuviška prasme) sentimentai tikrai gali būti patenkinti. Mėgstu viską, kas susiję su giminės tradicija, kas leidžia savininkui pastovėti prie baro ir aptarnauti klientus. Ir priešingai: negaliu pakęsti tų restoranų savininkų, kuriems tai tik verslas ir pelnas, pretekstas pasiimti didelį kreditą ir ropštis į brangų visureigį, kad kompensuotų savo nevisavertiškumo kompleksus. Labiausiai gerbtinas toks restorano savininkas, kuris važinėja prastesniais „ratais“ negu jo samdiniai. Esu tokių sutikęs. Ne Lietuvoje.
Štai toks laisvosios rinkos ir asmeninių troškimų apmąstymas drumstė smegenis imant į rankas padėvėtą meniu. Ponia V. paprašė tamsaus „Bacardi“ ir juodos arbatos. Supratau, kad jos noro įsteigt restoraną neužteks, kad galėčiau pasmaguriauti ne tik iš savo lėkštės. Norėjau alaus ir balsavau už „Kalnapilį“. Gėrimai atėjo greitai, nes kelias nuo baro iki mūsų stalo trumpas, o padavėja pati mokėjo palenkti čiaupo rankeną. Alus buvo šaltas, puta plona, bet čia visur taip. 6 litai už bokalą.
Valgiaraštis – ilgas ir nuobodus. Burbtelėjau, kad restoranų versle smalsumas ir domėjimasis konkurentų virtuve yra būtinas. Gal tai privertė ponią V. ryžtis paragauti maisto. Patariau paimti ką nors pigiausia ir paprasčiausia. Apie verslą geriausia spręsti pagal biuro tualetą, pasakiau ne į temą. Kaip šalies veido negalima pažinti pagal sostinės ir aukštosios biurokratijos fasadą, taip apie restorano virtuvę nenutuoksi iš brangiausio patiekalo. Mačiau, kad mano klientė be jokio malonumo pakluso patarimui ir užsisakė koldūnų su spirgučiais už 14 litų. Man neliko kito kelio, tik pasielgti panašiai. Paprašiau aštrios pomidorų sriubos už 8 Lt ir pigiausio patiekalo iš žuvies skyriaus. Tai buvo plekšnė su kiaulienos spirgučiais, įkainota 17 litų. Atsispyriau pagundai skaičiuoti šios plebėjiškos žuvies savikainą, bet pamatęs, kokioje kompozicijoje ji atsidūrė, supratau, kad skirtumas tarp savikainos ir mano sąskaitos yra labai didelis.
Sriuba be jokios intrigos. Mano pašnekovei atsainiai ragaujant romo lašus taurelėje, bandžiau „inventorinti“ sriubos turinį. Lengvas viralas su ryžiais neabejotinai siejosi su tradicine namų virtuvės versija: ryžiai konkuravo su taupiai įmaišytais pomidorais, o labai stipriai išvirti kelių spalvų paprikos bei porų gabalėliai tartum bandė įrodyti akims, kaip būtų atrodžiusi mozaika, jei tai, kas žalia, būtų likę žalia. Turiu omeny spalvą. Skonis derėjo prie vaizdo. Konservų „pamušalas“ šiuo atveju netenkino konservatyvaus priekabiautojo.
Plekšnė ir koldūnai pasiekė mūsų krantą kartu. Ponia V. knebinėjo savo lėkštėje be jokios aistros, tačiau neprieštaravo, kad grybštelėčiau savo šakute ir aš. Koldūnai nebuvo blogi, bet spirgučiai nuobodūs. Ir šoninės sūrumo, ir kepintų svogūnų antro balso čia trūko. Savo plekšne nesudominau akylesnio žvilgsnio iš kitos stalo pusės. Nustebino kiek per didelis paprastumas. Virtos pernykštės bulvės, raityti agurko griežinėliai ir kelios skiltys beskonio pomidoro – tokiame fone gulėjo dvi mažytės plekšnės ir šaukštas spirgučių.
Mėgstu krapštinėtis su žuvimi. Nenusisukčiau nuo stintos ar net žiobrio, ką jau kalbėti apie lyną ar seliavą. Bet jų ragauti reikia ties Augustavu. Lenkai kažkaip sugebėjo išsaugoti ežero maisto skonį. Ir ne tik jį. Plekšnė Palangai tinka. Bet to paties nepasakyčiau apie savo liežuvį. Pasūdžius ir pridėjus daugiau pipirų buvo galima valgyt ir „Ramybėje“. Namų stilius.
Kalba apie restoranus nesimezgė. Nesidžiaugiau aš, nerodė laimingo veido ir ponia V. Kita vertus, nedaug jai ir kainavo: 65 litai plius benzinas. Arbatpinigius palikau aš. „Ramybė“ – netinkama vieta gerai pavalgyti. Jei prieš poilsiautojų sezoną virtuvė atrodo it atsipūtusio šefo darbo vieta, tai kas bus vasarą? Kita vertus, tai vis tiek gera erdvė pailsėti nuo kasdienių įtampų. Ir tiems, kurie čia nori pamatyti pažįstamų Vilniaus veidų. O gal viduržiemis būtų geresnis ramybei?







