Režisieriaus Artūro Areimos kūrybinį kelią stebiu nuo pat pirmųjų jo darbų ir, prisipažinsiu, kuo toliau, tuo labiau mane glumina šio teatro kūrėjo nuolatinės ir neįtikėtinai dažnos metamorfozės.
Debiutavęs šiuolaikinių tekstų pastatymų, savitų variacijų brechtiškojo epinio teatro motyvais, perėjęs savąjį „klasikinį“ etapą, paženklintą aštriais, ekspresyviais, teatrališkais, nors tuo pat metu jautriais ir net savotiškai monumentaliais spektakliais pagal chrestomatinius dramaturgijos kūrinius, išmėginęs, anot paties režisieriaus, teatro chuligano, o mano galva – labiau taisyklingo, atsargaus, konservatyvaus maištininko vaidmenį, visai neseniai metęsis į performanso meno, antiteatrinės raiškos teritoriją, A. Areima grįžta į Vilniaus mažąjį teatrą (VMT) ir tuo pat metu – prie ne vieną režisieriaus kūrybinės kelionės etapą nužymėjusio vokiečių poeto, filosofo ir pjesių autoriaus Friedricho Schillerio bei jo dramos „Marija Stiuart“.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos rodosi, kad ratas, kiek susiaurėjęs, pagaliau apsisuko. Ir turbūt natūralu, kad kas kartą, kai baigiamas tam tikras ciklas, kyla klausimas, ko išmokta, kas sužinota, kas perimta iš ankstesnių patirčių? Pasižiūrėjęs naująjį A. Areimos spektaklį „Marija Stiuart“ VMT atsakymų į šiuos klausimus taip ir neradau. Pavyko jis ar ne – irgi negaliu pasakyti. Apie ką ši „Marijos Stiuart“ sceninė versija – vėlgi nežinau. Geras tai spektaklis ar prastas – nuspręs kiekvienas žiūrovas, atsižvelgdamas į savo lūkesčius, skonį ir pasaulėjautą. O aš, kaip jau turbūt tapo aišku, likau šiam pastatymui visiškai abejingas. Nei sudomintas, nei nuobodžiaujantis, nei pralinksmintas, nei supykęs, nei apakintas išvaizdžių vizualių sprendimų, nei suerzintas perdėto jų iliustratyvumo.
Galiu pradėti nuo to, kad man scenoje pasakojama dviejų istorinių asmenybių – anglų valdovės Elžbietos (akt. Elžbieta Latėnaitė) ir škotų karalienės Marijos Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė) – kaltės ir atgailos drama, įkalintosios škotės idealizmas ir tironės anglės menkystė, jų konfliktas ir visos jį supančios dvaro intrigos mane domina ir jaudina lygiai tiek, kiek dieną iš dienos ramybės neduoda kokio Mozambiko parlamentarų viešieji ir privatieji interesai bei jų meilužių naktinės klejonės. Ir tai rašydamas puikiai suprantu, kad neieškoti naujo F. Schillerio teksto aktualumo, nešiuolaikinti prieš daugiau nei du šimtmečius parašytos dramos – sąmoningas ir, taip sakant, absoliučiai teisėtas A. Areimos sprendimas. Tebūnie! Tai jau lyg ir tapo VMT vizitine kortele: lygiai taip pat sąmoningai kurti teatrą, neturintį jokio ryšio su šiandienos tikrove. Ir vėl – tai kiekvieno teatro, jo meno vadovo ir kolektyvo teisė. Juolab kad publikos, kuriai menas visų pirma reiškia galimybę pabėgti nuo tikrovės, mūsų šalyje visada buvo apstu.
Apskritai A. Areimos „Mariją Stiuart“ pavadinčiau kompromisiniu ar net konformistiniu pastatymu.
A. Areima su savo naująja „Marija Stiuart“, manau, visiškai apgalvotai taiko į tokias VMT repertuarines ir ideologines schemas. Ir šauna tiesiai į dešimtuką. Na, gal ne visai į dešimtuką, nes nepaisant talento ar teatrinės pajautos, kuria, neabejoju, apdovanotas režisierius, kelių metų metus jį persekiojančių profesinių ydų nepavyko atsipurtyti ir šiame pastatyme.
Pirmiausia turiu galvoje anaiptol nevienintelio A. Areimos spektakliams būdingą, bet, esu tikras, didžiausią šio jauno kūrėjo profesinį trūkumą: dramaturginio atidumo stoką, problemišką gebėjimą sceniškai interpretuoti dramaturginius ar literatūrinius tekstus. Ypač kai kalbama apie tokį klampų, griozdišką kūrinį kaip F. Schillerio „Marija Stiuart“, kuris, regis, ne tik įkalina aktorius, dusina spektaklio mintį, bet ir ilgainiui užliūliuoja publiką.
Antras svarbus momentas, kurio, manyčiau, režisierius turėtų atsikratyti, tai perdėtas teatrinių priemonių iliustratyvumas. Jis, viena vertus, susijęs su per didele pagarba rašytiniam žodžiui, polinkiu spektaklį kurti „pateksčiui“, kita vertus, yra nulemtas asociatyvaus, paradoksalaus mąstymo stokos. „Marija Stiuart“, kaip ir nemažai kitų režisieriaus darbų, kartais primena savotišką spalvojimo knygelę su statiškomis, aiškiai apibrėžtomis ir nepaslankiomis dramaturginėmis figūromis, kurios nuo kito režisieriaus skiriasi tik nuspalvinimu – t. y. aktoriais atspalviais ir atlikimo švara. Tarkime, jei Marija Stiuart pjesėje meldžiasi, tai spektaklyje maldos aktui perteikti nepakanka teksto ir fizinio veiksmo – būtina tai sutirštinti atitinkamu garso takeliu. Jei ir tada žiūrovui dar neaišku, visada galima paprašyti videomenininko Rimo Sakalausko pagalbos ir klūpančiai aktorei už nugaros projektuoti didžiulį rožinį. Ir tai ne pavienis atvejis, o darbo principas. Ši tendencija ne skatina publiką mąstyti, nors režisierius ne kartą deklaravo to siekiantis, o leidžia jai patogiai ilsėtis.
Apskritai A. Areimos „Mariją Stiuart“ pavadinčiau kompromisiniu ar net konformistiniu pastatymu. Iš pažiūros nė vienas aktorius čia nepalieka savo komforto zonos, eina senokai pramintu keliu, kuria iš esmės tokius pačius personažus, kokius kūrė jau ne viename VMT ar kito teatro pastatyme. Paties režisieriaus sumanyta scenografija, be stebėtino panašumo į 1937 m. Valstybės teatre Boriso Dauguviečio „Marijos Stiuart“ pastatymo scenovaizdį (dail. Viktoras Andriušis), kartoja jau VMT klišėmis tapusius erdvinius sprendimus. Juk nuo pat pradžių aišku, kad tas scenos kairėje esantis langas atsidarys, kad juo ventiliatoriumi bus pučiamas oras, kad skraidys snaigės, lapai ar, kaip šiuo atveju, popieriaus skiautės (lygiai kaip „Minetyje“, lygiai kaip „Bedalyje ir labdaryje“). Paprastai tariant, šiame spektaklyje neatradau nieko: neatradau naujo Areimos, naujo VMT, netikėtų erdvės sprendimų, kitokio R. Sakalausko, savo vaidybos įpročiams ar klišėms iššūkį metančių aktorių. Savotiškai neatradau ir Edmundo Mikulskio, nes žinojau, kad šis darbštus aktorius gali kurti subtilius, jautrius ir tikslius vaidmenis. Tikiuosi, kad bent šis jo vaidmuo taps atradimu VMT publikai ir, svarbiausia, spektaklius teatre kuriantiems režisieriams.
Galiausiai pasigedau žaismės, azarto, (savi)ironijos, kurią įvaldyti – bent kelioms minutėms – pavyko vienintelei iš tam tikros kritinės distancijos į vaidmenį pažvelgusiai E. Latėnaitei. Regis, laisvesnę, žmogiškesnę, artimesnę žiūrovo patirčiai ją daro ir šviesus, žaismingų pavasariškų raštų kostiumas (dail. Monika Gurskytė). Šiais dviem aspektais karalienė Elžbieta išsiskiria iš juodai ir baltai apsirengusių rūsčiaveidžių dvaro pingvinų svitos ir tampa savotiškai artimesnė šileriškajam žmogiškumo idealui nei pati Marija Stiuart.
Gal tai ir yra toji mano ieškota ironija ir savotiškas A. Areimos akibrokštas teatrui ir jo publikai? Juk spaudoje režisierius lyg ir skelbėsi besirenkąs „teisingą“ – t. y. Marijos Stiuart – pusę. O kaip ant didžiausio prisitaikėlio, karalienės Elžbietos patarėjo Barono Berlio (akt. Tomas Stirna) veido priklijuojamas popierinis Rimas Tuminas? Jei tai ir yra slaptas maišto aktas, negaliu juo įtikėti: atsargu, santūru, pernelyg išblaškyta.
Galbūt šis blaškymasis, nesibaigianti teatrinė kelionė su atradimais, paklydimais, spontaniškai mėtantis nuo kelio prie takelio ir atgal, ir yra A. Areimos kūrybos principas, pagrindinis spektaklių leitmotyvas?
