Pagalbos – po metų
Kas penktai šalies porai iki visiškos laimės tetrūksta mažylio,
tačiau naujas šeimos narys vis neskuba ateiti. Prabėga mėnuo, trys, pusmetis,
tačiau dviejų juostelių nėštumo teste vis nematyti. Pastoti trokštančią moterį
slegia nerimas, baimė, kad niekada neteks sūpuoti kūdikio.
Medikai pažymi, kad pradėti baimintis derėtų po metų aktyvaus
seksualinio gyvenimo, kai nenaudojama kontracepcija. Pastoti per pirmą mėnesį
pavyksta apie 25 proc. porų, per pusmetį – maždaug 60 proc., o per pirmuosius
metus – 85 proc. Vėliau tikimybė mažėja ir gali prireikti medikų pagalbos.
Pasak specialistų, perkopusioms 35-erių metų ribą moterims natūraliai
pastoti tampa dar sudėtingiau. Anksčiau kai kuriose šalyse tokio amžiaus moterys
net nebūdavo gydomos. Atsiradus dirbtinio apvaisinimo galimybei, pastoti gali ir
vyresnės moterys. Tačiau pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus dirbtinis
apvaisinimas nėra kompensuojamas valstybės, o su nevaisingumo problema
susidūrusios poros už mėginimą susilaukti mažylio turi plačiai atverti savo
pinigines. Nei iš valstybės biudžeto, nei iš ligonių kasų finansinės pagalbos
tikėtis neverta. Nevaisingumas gydomas tik privačiose klinikose, kur net
trumputė konsultacija kainuoja. Neretai pasitaiko, kad dėl lėšų stygiaus poroms
gydymą tenka atidėti.
Kol šeimos taupo, liga progresuoja. Nevaisingumo
gydymo ar pagalbinio apvaisinimo procedūras nukėlus keleriems metams, neretai
prasideda natūralus biologinis moters vaisingumo mažėjimas, tada medikų galimybė
padėti taip pat mažėja.
Dievo rykštė
Tačiau pinigai – ne vienintelė problema, su kuria susiduria
kūdikio ilgai nesulaukiančios šeimos.
Ne mažiau svarbus emocinis klimatas kūdikio negalinčiose
susilaukti šeimose. Psichologai pažymi, kad žmones užgriūna ne tik ekonominės,
bet ir socialinės, psichologinės bėdos.
„Nevaisingumas – šeimos krizė. Ji kenkia ne tik partnerių
tarpusavio santykiams, bet ir kiek-vienam jų asmeniškai: atsiranda savęs
nuvertinimas, žlunga ateities svajonės, sunku bendrauti su aplinkiniais. Žmogus
veikiausiai jaučia nevisavertiškumo kompleksą, užsidaro savyje“, – sako
Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Rasa Praninskienė.
Specialistė taip teigia todėl, kad per dvidešimties metų darbo patirtį į ją dėl
šių problemų kreipėsi labai nedaug porų.
„Pagrindinis dėmesys dažniausiai skiriamas fiziologiniams
nevaisingumo aspektams, psichologinės ir socialinės šio reiškinio pasekmės
dažnai ignoruojamos, ir daug moterų bei vyrų kenčia vieni“, – savo nuomonę
išsakė R.Praninskienė.
40-metė panevėžietė Daiva, po beveik dešimties metų pastangų
susilaukusi pirmagimio, tvirtino, kad dauguma porų viešumos vengia ne veltui.
„Geriausia tai išgyventi dviese. Nevaisingumą kai kurie žmonės
kažkodėl vis dar laiko Dievo rykšte. Tave varsto užjaučiantys aplinkinių
žvilgsniai, žeidžia kuždesiai“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos mažyliui jau
penkeri.
Pasiūlymas įžiebė viltį
Daiva ištekėjo 25-erių ir iš karto su vyru sutarė norintys
vaikelio. Tačiau mažojo stebuklo sulaukti vis nesisekė. Praėjus metams po
bandymų pastoti, jauna moteris ėmė drąsiau su vyru kalbėti, kad laikas
pasikonsultuoti su medikais.
„Pradėjau baimintis, kad kažkas negerai. Mano
pažįstamoms nė nereikėdavo stengtis. Jos pasakodavo, kad pastojo vos kartą
pasimylėjusios. Todėl su vyru nutarėme išsitirti“, – prisiminė skausmingą
praeitį panevėžietė.
Apsilankiusi pas specialistus, moteris džiūgavo.
Atlikus pradinius tyrimus jos organizme jokių pakitimų nebuvo rasta. Vis dėlto
atsakymas, kurį po tyrimų išgirdo pašnekovės vyras Darius, šokiravo juos
abu.
„Buvau įsitikinusi, kad man kažkas negerai. Tačiau klydau. Vyro spermoje
buvo per mažas spermatozoidų kiekis. Sužinojome, kad, norint sulaukti mažylio,
mums reikalinga medikų pagalba. Ilgai nedvejojome“, – prisiminimais dalijosi
moteris.
Kaip tvirtino panevėžietė, prieš ryžtantis dirbtiniam
apvaisinimui jie buvo informuoti, kad procedūrų sėkmė tik 30 procentų. Daiva
neslėpė, kad šeimą kamavo daug klausimų – kodėl embrionas gali nustoti vystytis,
kodėl jis neprisitvirtina gimdoje?
Pašnekovė mena, kad pirmosios kelios procedūros buvo bevaisės.
„Ėmė leistis rankos. Pradėjome su vyru kalbėtis apie galimą
įvaikinimą. Kuriam laikui buvome nustoję apie dirbtinį apvaisinimą net galvoti.
Tiesiog stengėmės gyventi toliau. Vis dėlto nutarėme dar sykį
pabandyti, ir šis kartas buvo sėkmingas“, – su šypsena prisiminė moteris. Daiva
atvirauja, kad pirmuosius nėštumo mėnesius vaikščiojo lyg nešiotų kiaušinį.
„Bijojau kur nors pasijudinti, kad tik neprarasčiau vaikelio“,
– sako pašnekovė. Paklausta, kiek pinigų šeimai kainavo „gandrai“, moteris
gūžčiojo pečiais.
„Gal dešimt, gal penkiolika tūkstančių litų ar dar daugiau. Mes
jų jau neskaičiavome“, – sako rankų nenuleidusi panevėžietė. Reikiamą sumą
procedūroms padėjo surinkti sutuoktinių tėvai.
Problemas pasilieka sau
Kaip tvirtino panevėžietė, susidūrę su sunkumais, jie net
negalvojo kreiptis į psichologus, nors pripažįsta, kad problemų šeimoje kilo
nemažai.
„Tokia situacija ir nežinia, ar pavyks pastoti, vertė labai
daug mąstyti. Buvo kilę minčių skirtis, ėmiau pykti, užduoti sau klausimų, kodėl
būtent taip atsitiko mūsų porai. Mačiau, kad tokia mano būsena gadina santykius
su vyru. Tačiau į psichologus nesikreipėme. Galbūt tąkart ši padėtis mums atrodė
gėdinga“, – pasakoja Daiva. Į giminių raginimą greičiau susilaukti vaikų,
sutuoktiniai atsakydavo, kad dar spės. Apie savo problemas panevėžiečiai niekam
neužsiminė. Psichologė Rasa Praninskienė samprotauja, jog su nevaisingumu
susidūrusios šeimos į specialistus nesikreipia manydamos, kad šie jiems padėti
niekuo negali, ir bando patys su tuo susigyventi.
„Poros užsisklendžia savyje. Viską pergalvoja, apmąsto, kaip
elgsis toliau. Jos arba nutaria skirtis, arba bando ieškoti būdų, kaip šią
problemą spręsti“, – sako psichologė.
Iškilus bėdai, sutuoktiniai išgyvena keturias stadijas:
sutrikimą, pasipiktinimą ir abejones, lytinių santykių atšalimą, galiausiai
pasineria į depresiją.
„Daugelis porų mano, kad jos vaisingos ir kai norės turėti
vaikų – turės. Suvokus tai, kad po daugelio mėnesių ar metų trukusių bandymų
svajonė turėti kūdikį neišsipildė, patiriamas šokas ir baimė. Jos išgyvena
tokias pat stadijas, kaip ir praradus artimą žmogų“, – teigia psichologė.
Vaisingi – vaikų nėra
Jei pora ilgai negali susilaukti kūdikio, būtina tirti moters
kiaušidžių, kiaušintakių ir vyro spermos būklę. Statistika rodo, kad 40 proc.
atvejų nėštumo nesulaukiama dėl vyro sveikatos sutrikimų, lygiai tiek pat – dėl
moters ir 20 proc. – dėl abiejų: po 10 proc. porų nevaisingumą lemia
imunologinis nesuderinamumas ir priežastys, kurios lieka neaiškios.
„Tačiau tik atlikę išsamius tyrimus galime nustatyti
nevaisingumo priežastis ir numatyti gydymo būdus“, – sako gydytoja ginekologė
Ona Paškonienė. Ji nevaisingumo priežastimis ir šios ligos gydymu domins jau
kone trisdešimt metų. Specialistė tvirtina, kad nevaisingumas – rimta problema
ne tik šeimai, bet ir visai šaliai – mažėja gimstamumas.
„Anksčiau manyta, kad jeigu šeimoje nėra vaikų, tai dažniausiai
moters bėda, – sako gydytoja O.Paškonienė. – Tačiau dažna priežastis – ir vyrų
ar abiejų šeimos narių nevaisingumas.“ Pasak specialistės, būna ir tariamo
nevaisingumo atvejų, kai abu sutuoktiniai vaisingi, bet vaikų nesulaukia.
Gydytoja teigia, kad moterų nevaisingumo problemas dažniausiai
išspręsti lengviau nei vyrų, nes atsirado naujų gydymo būdų. Pasak specialistės,
sudėtingiau, kai bloga vyrų sėkla. Tada, O.Paškonienės teigimu, į pagalbą
pasitelkiama mėgintuvėlius.
Kiaušidėms reikia šilumos
Dažniausios nevaisingumo priežastys: nekokybiška sperma,
ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių arba gimdos patologijos, endometriozė,
dažni persileidimai, endokrininiai sutrikimai. Kartais susiduriama su retomis
problemomis: hormonų, autoimuninės sistemos ar genetiniais sutrikimais – dėl to
kenčia ir vyrai, ir moterys.
Gydytoja ginekologė O.Paš-
konienė sako, kad nevaisingumo
priežasčių gali būti daug ir įvairių. Kartais jas lemia ne tik prigimtis,
persirgtos ligos, bet ir gyvenimo būdas.
„Kad ir nuolatinis vairuotojų sėdėjimas, ilgas kaitinimasis
pirtyse. Be to, turi reikšmės ir svaigalai, ir rūkalai“, – aiškino O.Paškonienė.
Ji neslepia, kad dabartinės sąlygos ir galimybės daugeliu atvejų pacientams
įžiebia viltį susilaukti mažylių.
„Todėl labai svarbu neuždelsti ir kreiptis laiku į medikus.
Specialistai imsis visų priemonių, kad šeimai padėtų. Moteris, vyras ar abu gali
būti gydomi vaistais, gali būti atliekamos operacijos. O kartais užtenka tik
specialisto konsultacijos, patarimo“, – aiškino pašnekovė. Pasak medikės, labai
svarbu tėvams vaikus paruošti ateičiai.
„Auklėjimas itin svarbu būsimai šeimai. Jaunuoliai turėtų būti
tėvų ruošiami nuo mažens. Dabar madinga mergaitėms žiemą vaikščioti nuogais
pilvais, tačiau tai labai kenksminga, nes kiaušidės visuomet turi būti šiltai“,
– tvirtino O.Paškonienė.
Dviguba laimė
Pasaulyje nevaisingų moterų daugėja dėl įvairių priežasčių, bet
dažniausiai – dėl kontracepcijos, abortų ir įvairių ligų. Ypač didelę įtaką turi
abortai, nesvarbu, kaip įvykę ar atlikti.
O.Paškonienė sako, kad nevaisinga pora yra labai pažeidžiama,
jautri, todėl labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog nevaisingumas gali būti
išgydomas. Kartais po gana ilgo ir intensyvaus gydymo šeima gali susilaukti
išsvajoto vaikelio.
„Šiais laikais didžiąją dalį nevaisingumo atvejų galima
išgydyti, todėl pas gydytojus ateinančios poros neturėtų slėpti ir atvirai
papasakoti, koks jų gyvenimo būdus“, – teigia specialistė. Pašnekovė skatina
šeimas, kurios ilgai negali susilaukti vaikelio, neatmesti galimybės
įsivaikinti.
„Žinau kelis atvejus, kai šeimos įsivaikino mažylius. Po kelerių metų sulaukė
ir savo atžalų. Dabar jie dvigubai laimingesni“, – O.Paškonienė drąsino su
problemomis susiduriančias poras.
Vaida REPOVIENĖ
