Šv. Juozapo globos namų gyventojai Katrinai Klepšienei sulaukti šimto metų būnant šviesaus proto ir palyginti geros sveikatos padėjo genai, valdingas būdas ir ožkų pienas bei jo produktai. Taip mano Vilniuje gyvenanti jos dukra 75 metų Regina Baltokienė.
Jubiliejų švęs du kartus
Vakar ji pasveikino mamą įspūdingo jubiliejaus proga.
Prieš šimtą metų gruodžio 11-ąją gimusiai moteriai sveikatos ir ilgiausių metų taip pat linkėjo jos du sūnūs – 73-ejų Vytas ir 68-erių Rimas, gyvenantis Latvijoje. K.Klepšienė per savo gimtadienį sulaukė ne tik vaikų, bet ir globos namų darbuotojų, gyventojų, „Sodros“ atstovų sveikinimų.
Moteris sakė prieš Naujuosius laukianti „dar vieno baliaus“. Gruodžio 29-ąją jos vaikai, anūkai, proanūkiai ir kiti giminaičiai Šv. Juozapo globos namų salėje planuoja surengti iškilmingą gimtadienio šventę.
„Per gavėnią nei šis, nei tas labai švęsti. Tai vaikai nutarė nukelti tolyn“, – „Sekundei“ pasakojo jubiliatė.
Jaunystėje gera šokėja ir balsinga dainininkė buvusi K.Klepšienė dabar jau sunkiai paeina. Bet ji labai nesisieloja dėl nusilpusių kojų. Senolė mano, kad sulaukus tokio amžiaus nebėra ko norėti lakstyti kaip jaunai.
Metų niekada neskaičiavo
Šimtametė sakė dėkojanti Dievui, kad taip ilgai ją laiko šiame pasaulyje. Beje, ji dar turi 98-erių brolį ir dvi seseris – 90 ir 87 metų.
K.Klepšienei tik liūdna, kad jau daug metų nebeturi vyro. Jis mirė sulaukęs 83-ejų. 1936 metais ištekėjusi moteris amžinatilsį sutuoktinį mini tik gerais žodžiais.
Pasak šimtametės, jis buvęs geras ne tik jai ir vaikams, bet ir svetimiems žmonėms. Vyras turėjo gražų balsą, buvo iškalbus, niekam neatsisakydavo pagelbėti.
K.Klepšienės sutuoktinis garsėjo ir kaip nagingas siuvėjas, bet moteris sakė, kad jos labai nepuošdavo, o ji ir poreikio tokio neturėjo.
Panevėžio rajone gyvenusi šeima laikė nemažą ūkį, turėjo daržų. K.Klepšienė dirbo kolūkio fermose, šėrė kiaules. Rasdavo laiko ir savo pomėgiui – audimui, namuose turėjo stakles.
Jos audiniai stebindavo raštų sudėtingumu. Moteris taip pat gebėjo gražiai megzti.
Sulaukusi vyresnio amžiaus K.Klepšienė padėdavo prižiūrėti bažnyčią. Kaip tvirtino sukaktuvininkė, šis darbas jai buvo ypač mielas.
Paklausta, ar šimtas metų pralėkė greitai, senolė tik truktelėjo pečiais.
„Kad niekada labai ir neskaičiavau savo metų“, – atsakė.
Karves pakeitė ožkomis
K.Klepšienė nesuko sau galvos dėl maisto – valgydavo viską, kas jai skanu. Kaip pati sako, kaimiškai.
Kai abu su vyru sulaukė vyresnio amžiaus, šis įkalbėjo ją atsisakyti karvių ir užsiveisti ožkų.
Įsigiję šių gyvulių sutuoktiniai pradėjo gerti jų pieną, spausti sūrius.
Šimtametės dukra mano, kad ožkos pienas padėjo motinai sulaukti tokio amžiaus.
„Tėvukas, matyt, neturėjo ilgaamžiškumo genų, be to, jis sirgo lėtinėmis ligomis“, – svarstė, kodėl tėvui nebuvo lemta ilgiau gyventi, R.Baltokienė.
K.Klepšienė kaip šiandien prisimena paskutinę su vyru praleistą akimirką. Pasak moters, tą dieną jis ruošėsi gultis į ligoninę. Prieš išvažiuodamas priėjo prie žmonos, apkabino ir paklausė, kokiose kapinėse ketinanti jį „pakavoti“, t. y. palaidoti.
Žmona sudraudė nekalbėti niekų, o netrukus iš ligoninės ją pasiekė žinia apie sutuoktinio mirtį.
R.Baltokienė sakė, kad jos tėvai buvo skirtingo temperamento ir būdo žmonės. Mama – valdinga, griežta, tėtis – minkštesnis.
„Mes, vaikai, juokaudavome, kad tėtis maišus lopo, o mama tvoras tveria. Ir iš tiesų mamai buvo vieni juokai užsitverti darželį ar įkalti vinį. Ji mėgo tokius darbus“, – pasakojo šimtametės dukra.
K.Klepšienė seniai sunkiai nebetriūsia. Moteris pasiguodė, kad dabar jai nuobodoka. Mat vaikams niekaip nepavyksta jai parinkti tinkamų akinių skaityti – kokius tik užsideda, vis tiek raides neaiškiai mato. O skaityti labai norinti.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
