„Atsibodo gyventi“, – ramiai ištarė Kostas
Dobrovolskis, jau šimtą metų svečias šiame pasaulyje. Jubiliejų švenčiantis
panevėžietis sako, kad jo dienos nuobodžios: kol dukra neišėjo į pensiją, laiką
bute Klaipėdos gatvėje leidęs vienas. Nors sunkiai matantis ir vaikštantis, bet
pagal amžių K.Dobrovolskis palyginti žvalus: būrio svečių jis nepasitiko ligos
patale. Jis sako vaistų nemėgstantis ir jų geriantis labai retai.
Du pasaulinius karus išgyvenęs ilgaamžis sukūrė šeimą jau būdamas keturiasdešimties, dar metais vyresnė buvo jo išrinktoji Antanina, kilusi iš Vilniaus. Vyro ir moters gyvenimai susiėjo Kranto gatvės nuomojamame būste: į Panevėžį iki tol kaime gyvenęs Kostas atvyko ieškoti darbo, o tame pačiame mieste rado ir žmoną. Juodu susilaukė vienintelės dukros. Ši dabar spėlioja, kas tai lėmė: ar brandus tėvelių amžius, ar sunki materialinė situacija, tokia įprasta daugelyje šalių, nusiaubtų Antrojo pasaulinio karo. Verstis pokario metais naujai susikūrusiai šeimai buvo sunku: Dobrovolskiai neturėjo savo buto, trūko darbų.
Žmonos, visą gyvenimą dirbusios buhaltere, K.Dobrovolskis neteko prieš dvidešimt metų. „Sodros“ atstovės ir Socialinės priežiūros skyriaus vadovė Inga Savickienė, kaskart vykstančios sveikinti miesto ir rajono šimtamečių, kalbėjo, jog ilgaamžis vyras – retenybė. Per metus tokio jubiliejaus sulaukia keliolika senolių, didžioji dauguma jų – moterys. Ilgesnis moterų amžius nėra rajono ar Lietuvos tendencija, tokia statistika vyrauja visame pasaulyje.
Šimto metų sulaukti nesutrukdė ir visą gyvenimą K.Dobrovolskio pečius spaudęs sunkus fizinis darbas. Vyriškis dirbo ir išėjęs į pensiją, o kai su fiziniu darbu susidoroti nebeleido sveikata, jis dirbo ūkvedžiu. Kasdienis mechaniškas darbas neužgožė K.Dobrovolskio gabumų, jis rasdavo laiko ir rankų darbo peiliams pagaminti, ir baldams pasidaryti.
„Turi labai gražių peiliukų pridaręs. Laiko pats, sakė, man tiktai duos, nes žentas išmėtys“, – tėvo rankdarbius rodė Jūratė Kudarauskienė. Ji spėja, kad ilgą amžių gali lemti genai: „Mano močiutė, tėvelio mama, irgi mirė šimtametė.“ Senolį prižiūrinti dukra pasakoja, kad atvažiavę į svečius trys jos vaikai visada pirmiausia eina su seneliu pasisveikinti. Pas seneliu Kostu vadinamą ilgaamžį bėga ir kol kas vienintelis proanūkis.
Lina RUMBUTYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Senovinė komoda
senolio kambaryje turi savą istoriją – ankstesniame šeimos būste kilus gaisrui,
K.Dobrovolskis sunkiai pajudinamą baldą pats vienas iškėlė pro
langą.
