Italų filosofas N. Machiavelli mums žada humanistinę ateitį
Lietuvoje įprasta, kad po mokslinių konferencijų išleidžiamos pranešimų tezės, kurios keliauja į universitetų bibliotekas ir domina tik siaurą mokslininkų ratelį. Vytauto Didžiojo universitete 2006 m. vykusios net dvi konferencijos, skirtos N. Machiavelli idėjoms aktualizuoti, išimtis – jų pranešimai išleisti knygynuose parduodama knyga. Neįprasta ir tai, kad pranešimai į leidinį sugulė parėmus ne valstybinėms institucijoms ar fondams, o privačiam asmeniui ir nevyriausybinei organizacijai. Mūsų šalyje įsigalėjo valstybinė mokslo rėmimo politika, teikianti pirmenybę mokslinėms kolektyvinėms monografijoms, o ne straipsnių rinkiniams. Monografija visada dvelkia prievarta prieš jos autorius, nes knygos tekstai turi dirbtinai darniai pratęsti ir papildyti vienas kitą. Knygos sudarytojas Leonidas Donskis pasirinko rizikingesnį būdą – rengiant straipsnių rinkinį nevengti autorių minčių sankirtų, šuolių, kurie knygai teikia gyvybės ir laisvės.
Prisidengiant keliomis N. Machiavelli tezėmis (pavyzdžiui, „tikslas pateisina priemones“), Lietuvoje kartais bandoma sudaryti įspūdį, kad italų mąstytojas yra aiškus, nekeliantis jokių papildomų klausimų. Jis arba neigiamai vertinamas dėl politikos ir moralės atskyrimo, arba naudojamas politinėms manipuliacijoms kurti.
Įprasta manyti, kad italų politikos teoretikas, savo teiginius grindęs empiriniais faktais iš florentietiškos aplinkos, tik atskleidė prigimtinį politikos nešvarumą. Ne vienas autorius aptariamame straipsnių rinkinyje bando parodyti, kad iš tiesų N. Machiavelli veikalų supratimas turėtų skatinti du procesus: prisiminti senovės Graikijos filosofų idealios visuomenės ir politikos projekcijas ir bandymus šiuolaikiniame pasaulyje kurti geresnę politiką. N. Machiavelli yra įdomus tuo, kad ir nulėmė Vakarų pasaulio politinės teorijos raidą ilgiems šimtmečiams ir buvo svarbus dabartinės žaidimo teorijos pradininkas, nes savo darbuose kalbėjo apie Fortūną ir politiko bandymus ją sutramdyti. Atsigręždamas į realiąją politiką, pasak Alvydo Jokubaičio, N. Machiavelli užkirto kelią politinės patologijos diagnozavimui. Kita vertus, jei sutiktume, kad Renesanso laikais, kai gyveno šis italų veikėjas, prasidėjusi modernybė eina pabaigos link ir ją turi pakeisti nauja era, turėtume neišvengiamai grįžti prie ikimodernios politikos, nes epochos keičia viena kitą pagal prieštaravimo principus. O tai mūsų laikais reikštų aukštus moralės standartus, idealo siekimą ir patologijų išsisėmimą – politika turėtų virsti jautria ir humanistine.
Įdomiausi knygos tekstai, kuriuose bandoma žiūrėti į italų filosofo idėjas kaip į paradoksą. Tuomet aiškėja, kad nūdienos Lietuvoje yra ne per daug, o per mažai tikros politikos. Per daug tik įvaizdžių, viešųjų ryšių, manipuliacijų ir kitų nuomonės kūrimo mechanizmų. N. Machiavelli idėjų niekaip nepavyktų ignoruoti. Jos paskatina ne vienareikšmiškai ir aklai atmesti politikos amoralumą, o suvokti ir prisiminti istorijos jau duotas alternatyvas, kurias iš dalies paremia ir Renesanso epochos grando idėjos. N. Machiavelli siekė ne konstruoti politiką be moralės, o, kaip ir mūsų laikais, konstatuoti pakrikimus ir ieškoti išeičių, kurias jis matė Romos respublikos politinėje sanklodoje. Skirtumas tik tas, kad N. Machiavelli aiškinosi tuometes idealų žlugimo ir susikompromitavimo priežastis, o mūsų laikais reikia kalbėti apie persisotinimą amoralia politikos istorija ir atsigręžimą į tai, ką italų filosofas matė baigiantis – graikiškąją demokratiją ir jos aukštus standartus. Ir tuomet mažiau stebins vis plačiau sklindančios prognozės, kad po kelių dešimtmečių pasaulio politika, socialinis gyvenimas ir menas bus itin humanistiniai. Tai – ne šviesaus rytojaus pažadas, o nuoroda į kelių tūkstantmečių praeitį. Nuo gebėjimo ją prisiminti priklausys labai daug.
Ramūnas Čičelis
