Maža rizika ir didelė grąža – kiekvieno investuotojo svajonė. O kaip ją pasiekti?
Pasirinkimas, kur nukreipti sutaupytas lėšas, šiandien itin platus. Be tokių tradicinių taupymo priemonių kaip indėliai ar valstybės taupymo lakštai, net pradedantysis investuotojas gali įsigyti įvairių valstybių obligacijų, viso pasaulio įmonių akcijų, vienokios ar kitokios sudėties aktyviai valdomų fondų, pagal rinkų indeksus sudarytų fondų ar net egzotiškesnių finansinių priemonių.
Tačiau daugiau – nebūtinai geriau. Kuo įvairovė didesnė, tuo sudėtingiau išsirinkti gerą variantą. Be to, investavimo srityje „geras variantas“ gali reikšti skirtingus dalykus. Vieniems tai bus maksimali investicijų grąža, kitiems – minimali rizika. Tai kraštutiniai ir tik nedaugeliui tinkantys variantai, o kiekvienas vidutinis investuotojas turi ieškoti jį tenkinančio grąžos ir rizikos santykio.
Pagrindinis metodas, padedantis sumažinti riziką ir padidinti grąžą, yra diversifikacija. Šis žodis apibūdina gana sudėtingą procesą, nes formuojant portfelį galima rinktis iš plataus spektro investicinių priemonių, skirtingų turto klasių, investicijas nukreipti į įvairius pasaulio regionus. Todėl tinkamai subalansuoti investicijų portfelį – nelengvas uždavinys.
Šį galvosūkį praėjusio amžiaus viduryje pavyko išspręsti amerikiečių ekonomistui Harry Markowitziui. Už suformuluotą optimalaus portfelio teoriją mokslininkas 1990-aisiais gavo Nobelio ekonomikos premiją. Jis pademonstravo, kad tam tikru būdu išskaidžius investicijas galima sumažinti riziką, padidinti grąžą ir taip pasiekti geresnių rezultatų, negu renkantis atskiras priemones.
Kompiuterio rekomendacijos
H. Markowitziaus teorijos principais iki šiol rėmėsi investicijų fondų valdytojai, o šiandien tai prieinama ir bet kuriam investuotojui Lietuvoje, užsukusiam pasikonsultuoti į banko „Danske bank“ skyrių. Čia naudodamasis vokiečių įmonės sukurta sistema „Tetralog“ konsultantas gali išanalizuoti turimą investicijų portfelį ar pateikti pasiūlymus dėl naujo, kuris atitiktų individualų asmens rizikos profilį. Iš esmės tai pirmas toks sisteminis investicijų konsultacijų įrankis Lietuvoje.
Kaip teigė „Danske Capital investicijų valdymo“ direktorius Darius Kuzmickas, šiuo atveju nereikia būti privačiosios bankininkystės klientu ir turėti milijoninių santaupų. Tokia paslauga prieinama ir rekomenduojama kiekvienam, turinčiam bent 50 tūkst. litų vertės investicijų portfelį. Tiesa, ji neskirta investuoti turint spekuliacinių tikslų ir orientuota į ilgalaikį investavimą, tad portfelio analizę naudojantis šia sistema rekomenduojama atlikti vieną du kartus per metus.
Išbandžius „Tetralog“ galima matyti du jos pranašumus. Visų pirma, sistema atlieka tai, ką ir žada, – įvertina portfelį, jo potencialią grąžą ir pokyčio ribas, taip pat pasiūlo, kurias investicijų pozicijas sumažinti, kurias padidinti, o kurių iš viso reikėtų atsisakyti. Teoriškai tokią analizę būtų galima atlikti ir pačiam investuotojui, tik tam reikėtų išmanyti ekonometrijos principus ir apdoroti didžiulį kiekį duomenų. Savaime suprantama, kad laiko ir įgūdžių tam turi nedaugelis, o „Tetralog“ sistema, į ją įvedus finansinių priemonių ISIN numerius ir kiekį, istorinę portfelio analizę atlieka per kelias akimirkas.
Antras kur kas įdomesnis šio įrankio apsektas tai, kad jis padeda nustatyti investuotojo portretą. Užpildęs specialų klausimyną šio straipsnio autorius iš keturių rizikos tipų – atsargus, kontroliuojantis, orientuotas į tikslą, rizikuojantis – buvo priskirtas trečiajam. Remiantis pateiktu aprašymu, toks investuotojas bus atsakingas, tačiau pasitaikius tinkamai progai jis bus pasirengęs rizikuoti.
Palyginus gautąjį portretą su portfelio sudėtimi paaiškėjo, kad rizikingų turto klasių dalis jame vis dėlto buvo keliais procentais per didelė. Vadinasi, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms rizikuojama patirti per daug nuostolių, kurie prasilenktų su lūkesčiais ir toleruotina rizikos riba. Akivaizdu, kad pradedantiems investuotojams tokia sistema gali ne tik padėti geriau paskirstyti investicijas, bet ir pažinti save, nustatyti tikruosius lūkesčius.
Dažniausios klaidos
Beveik visų neprofesionalių investuotojų lūkesčiai ir rezultatai neatitinka. Taip yra dėl paprastos priežasties – per menkų finansų srities žinių.
„Siekiama ypač didelės investicijų grąžos, pavyzdžiui, 15 proc. per metus ir daugiau, nesuvokiant, kad tikimybė per ilgą laikotarpį pasiekti tokius rezultatus labai menka ir turbūt prilygsta galimybei laimėti aukso puodą. Be to, klaidingai manoma, kad investuojant įmanoma išvengti rizikos. Todėl dauguma lietuvių ieško idealios investicijos – didelės grąžos be rizikos“, – teigė bendrovės „Synergy Finance“ Investicijų valdymo skyriaus vadovas Artūras Milevskis. Anot jo, tokiais atvejais rezultatas visada būna toks pat – pasirenkami per didelės rizikos investiciniai sprendimai ir tuomet neišvengiamas nusivylimas.
Bendrovės „Finasta Asset Management“ Fondų valdymo departamento direktorius Vitalijus Šostakas paminėjo ir kelis konkretesnius sprendimus, kurie dažniausiai lemia nuostolius. Tai pradžioje aptarta per menka portfelio diversifikacija ir laimėtojų vaikymasis. Darydami pastarąją klaidą žmonės dažnai investuoja į įmones ar sritis, kurios išsiskiria labai gerais rezultatais ar viešojoje erdvėje vadinamos ateities lyderėmis. Tačiau finansų rinkų istorijoje užtektinai pavyzdžių, kaip vakarykščiai lyderiai virsta rytojaus autsaideriais, ir atvirkščiai.
Norint išvengti pradedančiojo investuotojo nesėkmės, pasak A. Milevskio, reikia atsižvelgi į du patarimus. Pirmiausia, portfelyje reikėtų turėti bent kelių skirtingų klasių turto, pavyzdžiui, būti investavus į įvairių pasaulio regionų akcijas, obligacijas, žaliavas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Antra, pasirinkti tinkamą investavimo aktyvumą, t. y. kaip dažnai bus peržiūrimas portfelis. Neprofesionalams vieno dviejų kartų per metus turėtų visiškai pakakti.
Tokį investavimo metodą A. Milevskis įvardija kaip pasyvųjį, jis atitinka pagrindinius H. Markowitziaus teorijos principus – siekiama vidutinės investicijų grąžos, kuri pasižymėtų šiek tiek mažesniais svyravimais. Didesnio pelningumo gali padėti sulaukti aktyvus investicijų valdymas, kai portfelis peržiūrimas kas mėnesį, tačiau tam pakankamai laiko ir žinių dažniausiai turi tik profesionalai.
Tokie investavimo klasikai kaip Benjaminas Grahamas yra pastebėję, kad pasyviojo tipo ilgalaikis investavimas, nors ir nuobodus, yra vienintelis būdas gauti pelno. Jo teigimu, nėra daug pagrindo tikėtis, kad metinis bet kokio portfelio prieaugis per ilgesnį laikotarpį sudarytų daugiau kaip 8 proc.
Nebūtinai geriausia
Vis dėlto ar H. Markowitziaus teorija paremtas portfelis gali užtikrinti geriausius įmanomus rezultatus? Tikriausiai ne. Kaip teigė A. Milevskis, geriausią įmanomą rezultatą būtų galima pasiekti investuojant į pačios pelningiausios tą mėnesį klasės turtą. Tokiu atveju net nereikėtų išskaidyti investicijų. Tik yra viena problema – reikėtų atspėti, kas per artimiausią mėnesį labiausiai pabrangs.
Pasak A. Milevskio, taip pat būtų klaidinga manyti, kad suformavus plačiai išskaidytą investicijų portfelį bei jį optimizavus pavyks išvengti nuostolių. „Tiesiog būtų galima tikėtis šiek tiek mažesnių svyravimų ilgesniu, 3–5 metų, laikotarpiu, tačiau gali susiklostyti tokių situacijų, kai ir optimizuotas portfelis per tam tikrą trumpą laiką pasieks blogesnius rezultatus ar patirs šiek tiek didesnių nuostolių“, – sakė pašnekovas.
Esminis investicijų portfelio optimizavimo trūkumas, anot A. Milevskio, yra tai, kad parenkant optimalius turto klasių svorius remiamasi pastarųjų 5, 7 ar 10 metų istorija. Daroma prielaida, kad jei vienos klasės turtas pasiekė didesnę grąžą nei kitos, o rizika buvo mažesnė, vadinasi, į tokios klasės turtą reikėtų nukreipti didesnę portfelio dalį.
Kaip vėl moko finansų rinkų istorija ir ką šiandien dažnai pabrėžia patys investicijų konsultantai, geri praeities rezultatai neužtikrina tokio paties pelno ateityje. Dažniau yra priešingai. Remiantis ilgamete statistika, finansų rinkose galioja „sugrįžimo prie vidurkio“ dėsnis, t. y. tos klasės turtas, kuris per pastaruosius 5 ar 10 metų brango sparčiau, ateityje, tikėtina, pigs.
Tad kad ir kaip taisyklingai bus sustyguotas investicijų portfelis, tai nebūtinai atneš didžiausią pelną ar leis išvengti didesnių svyravimų. O svarbiausią ir rizikingiausią sprendimą – kur nukreipti pinigus – vis tiek teks priimti ir už jį atsakyti pačiam investuotojui.
Pasyviosios strategijos
Jei H. Markowitziaus portfelio optimizavimo teorija nėra panacėja, kokia galėtų būti veiksminga alternatyva, kuri tiktų kiekvienam investuotojui, per daug nesigilinančiam į sudėtingus skaičiavimus ir ilgą finansinių priemonių kainų istoriją? Yra keli variantai.
V. Šostakas siūlo visą investuojamą sumą padalyti į tris lygias dalis ir pinigus paskirstyti trijose srityse: tai Europos šalių obligacijos, Rytų ir Vidurio Europos, įskaitant ir Baltijos šalis, bendrovių akcijos, taip pat tarptautinių įmonių akcijos (tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių). Tokį portfelį rekomenduojama peržiūrėti vieną du kartus per metus, o prireikus atkurti pusiausvyrą parduoti labiausiai pabrangusio turto dalį ir įsigyti labiausiai atpigusio.
Specialistas įspėjo, kad tokio portfelio, kurio pagrindą sudaro rizikingos klasės turtas, vertė gali smarkiai svyruoti, tad jis rekomenduojamas jaunesniems investuotojams. Vis dėlto per ilgesnį laikotarpį, anot V. Šostako, tai turėtų atnešti palyginti patrauklų uždarbį.
A. Milevskis siūlo atkreipti dėmesį į prieš keturis dešimtmečius pasiūlytą amerikiečių investuotojo Harry Browno strategiją, pavadintą „Amžinuoju portfeliu“. Jos esmė – portfelis išskaidomas lygiomis dalimis į tų klasių turtą, kurios atspindi skirtingus ekonomikos ciklus. Taip investuotojui nereikia nuolat stebėti ekonomikos padėties ir bandyti užbėgti įvykiams už akių, kai ūkio ciklas keičiasi.
H. Brownas išskyrė keturis ekonomikos ciklus – klestėjimą, defliaciją, recesiją, infliaciją – ir teigė, kad per kiekvieną jų geriausia investicija yra atitinkamai akcijos ir nekilnojamasis turtas, ilgalaikės valstybių obligacijos, pinigų rinkos priemonės ir auksas. Iš šių turto klasių bent viena turėtų demonstruoti gerus rezultatus ir atsverti kitų nuosmukį, nepriklausomai nuo to, kada kuris ekonomikos ciklas prasideda ir kiek laiko trunka. Kaip ir ankstesniuoju atveju, bent kartą per metus rekomenduojama peržiūrėti tokį portfelį ir parduoti pabrangusį turtą bei įsigyti atpigusio.
Kaip rodo „Synergy Finance“ skaičiavimai, per pastaruosius keturis dešimtmečius toks iš keturių skirtingų turto klasių sudarytas portfelis būtų atnešęs 9,3 proc. metinę grąžą ir pagal šį rodiklį nusileidęs tik JAV akcijoms. Tiesa, tokio portfelio vertės svyravimo amplitudė būtų buvusi kur kas mažesnė negu akcijų ar kiekvienos atskiros turto klasės.
