Atidengė paminklą
Šeštadienį Pasvalio rajono Tetirvinų kaime iškilmingai
atidengtas paminklas prieš pustrečių metų žuvusiam lakūnui Vytautui Lapėnui
atminti.
Penkių metrų aukščio skulptūra, vaizduojanti piloto biustą,
pastatyta lakūno vardu pavadintoje gatvėje. Stebėti renginio susirinko keli
šimtai tetirviniškių, lakūno draugų bei artimųjų. Lakūno skulptūrą sukūrė
pasvalietis Kęstutis Krasauskas, o lėšas, apie 35 tūkstančių litų, surinko
V.Lapėno draugai, privatūs rėmėjai, buvę mokiniai bei kraštiečiai. V.Lapėnas
žuvo 2008 metų sausį. Nelaimė įvyko Panevėžio rajone esančiame Rojūnų aerodrome.
Patyręs lakūnas nesuvaldė orlaivio, šis iš 30 metrų aukščio rėžėsi į žemę ir
užsidegė.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavusi žuvusio lakūno motina
Stasė Lapėnienė-Naliveikienė teigė negalėjusi patikėti, kad lakūnas turėjo tiek
draugų ir buvo taip aukštai vertinamas.
„Kol buvo gyvas, netikėjau, kad jis turi tiek nuostabių draugų
ir yra taip vertinamas. Tris vaikus auginau ir visi jie man atrodė lygūs ir
vienodi. Kad Vytautas užsitarnaus tokią žmonių pagarbą, netikėjau. Jis man
išliko paprastas kaimo vaikas, nepaprastai darbštus. Būdavo, kad grįždavo su
draugais ir visą dieną jie dirbdavo. Dukra per tą laiką išplaudavo drabužius, o
jie šlapius drabužius susidėdavo į kuprines ir išlėkdavo į Kyviškių aerodromą.
Sakydavo, kad ryt laukia skraidymai, kurių praleisti negalima“, – prisiminimais
iš sūnaus jaunystės dalijosi S.Lapėnienė-Naliveikienė.
Vienas geriausių
Idėją įamžinti V.Lapėno atminimą jo draugai ir kolegos ėmė
svarstyti netrukus po lakūno žūties. Pradžioje rinkti pinigus paminklui jiems
sekėsi sunkiai ir buvo abejojama, ar paminklą pavyks pastatyti numatytu laiku,
tačiau į pabaigą aukotojų daugėjo, todėl kliūčių paminklui išlieti ir pastatyti
neliko.
„Žinojom, koks svarbus V.Lapė-nas buvo Lietuvos aviacijai ir
kokie buvo jo pasiekimai. Po jo mirties pradėjome galvoti, kad reikia įamžinti
jo atminimą. Pradžioje mąstėme apie paminklinę lentą, vėliau pagalvojom, kad
reikia kažko daugiau. Taip ir prasidėjo ieškojimas, kaip tai padaryti“, – apie
gimusią idėją pagerbti V.Lapėną pasakojo Panevėžio aeroklubo vadovas Bronius
Zaronskis.
Iškilmingame paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavę lakūnai
V.Lapėną vadina vienu iškiliausių šių laikų Lietuvos lakūnų.
„Jis pasiekė didelių aukštumų sporte, o vėliau išgarsėjo kaip
geras instruktorius, rengęs aukšto lygio sportininkus pilotus. Jo pedagoginiai
gebėjimai buvo išskirtiniai“, – teigė B.Zaronskis.
Paskutiniais metais prieš žūtį V.Lapėnas treniravo Lietuvos ir
užsienio pilotus. Buvo tapęs Ispanijos aukštojo pilotažo lakūnų rinktinės
vadovu.
Surado užrašuose
V.Lapėno bendražygis, lakūnas bei rašytojas Edmundas
Ganusauskas žuvusį pilotą pažinojo dar nuo jo karjeros pradžios. Perkopęs vos
dvidešimt metų lakūnas jau stebino savo sugebėjimais bei išmintimi gerokai
vyresnius ir labiau patyrusius akrobatinio skraidymo pilotus. E.Ganusauskas
pasakojo, jog po V.Lapėno žūties specialiai ieškojęs, ką buvo užrašęs savo
dienoraštyje pirmą kartą sutikęs lakūną.
„Tai buvo įrašas apie vaikinuką, kuris ne pagal savo turimą
stažą labai gerai skraidė. Patyrę lakūnai jau tada kalbėjo, kad jis turėtų tapti
labai geru lakūnu. Tai buvo vienas jo bruožų. Kitas dalykas – pradėjęs skraidyti
Vilniaus Kyviškių aerodrome, būdamas dvidešimtmetis jis jau buvo išminčiumi. Ta
išmintis pasireikšdavo per Rytų filosofiją ir mediciną. Nedaug kam žinoma, jog
lakūnas buvo geras Rytų kovos menų specialistas ir prieš tai daug treniravosi.
Sveikai gyveno. Jau tada jis buvo mums didelis pavyzdys ir buvo smagu tapti jo
draugu“, – prisiminė E.Ganusauskas.
Stebinanti valia
Pirmąją aviakatastrofą, kurią matė daugelis V.Lapėno draugų,
lakūnas patyrė 1989 metais pilotuodamas akrobatinį lėktuvą Jak – 55. Jo lėktuvas
nukrito Kyviškių aerodrome Vilniaus rajone ant medžių.
Lakūnui, padedamam draugų, pavyko išgyventi. Tada E.Ganusauskas
lydėjo sužeistą lakūną iš Vilniaus į Kauno klinikas. Šį įvykį vyras prisiminė
kaip didžiausią V.Lapėno valios išbandymą.
„Vykau su Vytautu iš Vilniaus į Kauną greitosios medicinos
pagalbos automobiliu, medikai leido man važiuoti kartu. Net ir smarkiai apdegęs
apatinę kūno dalį, kojas, Vytautas nė karto nesudejavo. Kai pamatė, kad atbėgame
traukti iš po degančio lėktuvo, kurį buvo užgriuvę keturi didžiuliai medžiai,
jis viską darė, kad padėtų jam į pagalbą atbėgusiems žmonėms. Jis nuolat judėjo,
kol jį ištraukėme“, – prisiminė E.Ganusauskas.
Žuvusio lakūno draugas įsitikinęs, kad tuomet Vytautas išgyveno
dėl stiprios savo prigimties, valios ir sveiko gyvenimo.
„Vėliau bendravome telefonu, nes niekas pas jį neįleisdavo.
Gydžiusi daktarė paskambindavo ir lotyniškais žodžiais pasakodavo, kokia jo
sveikata. Nežinojau, ką tai reiškia, skambindavau į Maskvą akrobatinio skraidymo
meistrams, kurie buvo labiau pasikaustę, ir vienas jų pasakė, kad sprendžiant iš
to, ką kalba gydytojai, V.Lapėnas yra pasmerktas ir neišgyvens. Tada paskambinau
į Kauno klinikas ir sužinojau, kad jo padėtis beviltiška. Klinikų vadovas
pasakė, kad jeigu mes, lakūnai, galime nugabenti į medicinos įstaigą, kur
sąlygos yra geresnės, tai taip ir turime elgtis. Įėjus į palatą pirma mintis
pamačius Vytautą buvo – mirtis. Jo veidas atrodė sunykęs ir pajuodęs“, –
patirtus sunkumus prisiminė E.Ganusauskas.
Po šios medikų žinios lakūno draugai ėmėsi iniciatyvos ir
pervežė V.Lapėną gydyti į vieną Maskvos gydymo įstaigų, kurioje tuo metu buvo
moderniausia medicinos aparatūra iš Prancūzijos.
Po operacijų ir medicinos procedūrų Rusijos sostinėje lakūnas
ėmė sveikti.
„Tai buvo fantastika, jog jis išgyveno, nes Kaunas jį buvo
nurašęs. Vytautas sakė, kad labiausiai bijo, jog po gydymo jį parveš ir padės
ant lovos. O jis pradėjo važinėti, vėliau ir skraidyti“, – pasakojo ilgametis
lakūno draugas.
Iš naujo atgimė
Netekęs kojos ir patyręs daugybę operacijų V.Lapėnas neprarado
noro skraidyti. Per vieną čempionatą Šveicarijoje pasaulio lakūnai surengė
akciją: surinko pinigus ir po dvejų metų, jau Amerikoje, padovanojo V.Lapėnui
rankinio valdymo lėktuvą. Tačiau skraidymas paprastais lėktuvais lakūnui neteikė
malonumo, todėl po kurio laiko V.Lapėnas vėl sėdo į akrobatinį lėktuvą.
„Lakūnai manė, kad lėktuvas taps paguoda, tačiau Vytautui visai
ne tai rūpėjo. Jam rūpėjo sugrįžti į akrobatiką ir tai išsipildė labai aukšta
kaina.
Jurijus Borisovas nupirko lėktuvą Tu 29, kuriuo jis dalyvavo
2002 metais paties surengtame Europos čempionate Įstros aerodrome. Neturėdamas
kojų Vytautas laimėjo sidabro medalį už laisvąją programą. Tai baisūs greičiai
ir baisūs sukimai“, – apie nugalėjusį piloto troškimą skraidyti pasakojo
E.Ganusauskas.
Patyręs pilotas savo žinias ir patirtį perdavė jauniesiems
kolegoms – keliolika metų treniravo Ispanijos akrobatinio skraidymo rinktinę.
E.Ganusauskas V.Lapėno nuopelnu vadina tai, kad pilotas subūrė Lietuvos
akrobatinio skraidymo komandą ir pasiekė, kad ji atsidurtų pasaulio elite.
„Tai buvo mūsų grįžimas į didžiąją akrobatiką. Vytauto nebėra ir lietuvių
nebėra didžiojoje akrobatikoje“, – apgailestavo V.Lapėno bičiulis.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugpjūčio 30 d. „Sekundėje“.
Mantas TOMKŪNAS
A. Repšio nuotr. Išliks atmintyje. Paminklas V.Lapėnui
Tetirvinuose pastatytas paaukojus lėšų lakūno draugams, kolegoms bei
kraštiečiams.
