Galimybių langas buvo pravertas trumpam, bet spėjome pro jį įlįsti
Baltijos šalių geopolitinę padėtį vertindami istorikai ir politologai bemaž vieningai sutinka – tai, kad šios valstybės tapo savarankiškos tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigus Šaltajam karui, yra greičiau laimingas atsitiktinumas nei savaime suprantamas dalykas.
Istorikas Česlovas Laurinavičius Baltijos šalių savarankiškumą net pavadino „geopolitine anomalija“. Daugelį metų, net šimtmečius, šios valstybės buvo keičiama korta tarp didžiųjų Rusijos, Prūsijos, vėliau Vokietijos imperijų. Baltijos jūros pakrantė geopolitiškai visuomet buvo ypač svarbi Rusijai – tai natūrali šios imperijos plėtros kryptis, apimanti ir Lenkiją. Priklausydamos potencialiam priešininkui, Baltijos šalys visuomet kelia Rusijos nepasitikėjimą kaip galimas placdarmas, skirtas didžiajai kaimynei pulti.
Nenuostabu, kad Lietuvos politikai gana trumpai svarstė galimas užsienio politikos alternatyvas. Po tam tikrų diskusijų, ar vertėtų išlaikyti neutralumą, jau skelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo aišku, kad vienintelė galimybė išvengti Rusijos bandymų susigrąžinti Baltijos šalis savo įtakos sferon – kuo greičiau integruotis į Vakarų organizacijas. Net 1992 m. Seimo rinkimus laimėjus Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), buvusiems komunistams, o 1993 m. prezidentu tapus tuomečiam LDDP lyderiui Algirdui Brazauskui, krypties į Vakarus kairieji atsisakyti neketino. Būtent A. Brazauskas 1994 m. sausio 4 d. tuomečiam NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui išsiuntė laišką, kuriuo buvo paprašyta leisti Lietuvai stoti į šią organizaciją. Teigiama, kad priimti tokį sprendimą A. Brazauską ypač paskatino Gediminas Kirkilas. Vėliau prezidentas nevengė pabrėžti, kad būtent jam vadovaujant šalis ėmėsi iniciatyvos stoti į Aljansą ir 2004 m. galiausiai pasiekė istorinį lūžį.
G. W. Busho priesaika
Toks Lietuvos skubėjimas į NATO iš pradžių vertintas skeptiškai. Tik 1993 m. rudenį iš šalies pasitraukė Rusijos kariai, tad jau vien šis faktas Vakaruose laikytas dideliu pasiekimu. Užsienio ekspertai iki pat 2002 m. ginčijosi, ar tikrai verta NATO plėstis į Baltijos valstybes. Nemažai specialistų teigė, kad jos geopolitiškai ir kariniu atžvilgiu yra neapginamos, t. y. Aljansas per daug rizikuotų, įsipareigodamas šias šalis ginti nuo galimos agresijos. Vis dėlto 2003 m. JAV Kongresui pateiktame RAND korporacijos pranešime aiškiai pasakyta: Baltijos šalių narystė NATO „yra labai svarbi JAV interesams ir svariai prisidės prie visos Europos saugumo stiprinimo“. Pabrėžta ir tai, kad tuo metu visose Baltijos kaimynėse vyravo labai aiški žmonių parama narystei NATO. 2002 m. pabaigoje Latvijoje jai pritarė 68 proc., Estijoje – 70 proc., o Lietuvoje – 75 proc. gyventojų.
JAV ryški parama Baltijos šalių narystei NATO buvo esminis veiksnys, kuris įveikė kai kurių Europos valstybių (visų pirma, Vokietijos) skepticizmą. 2004 m. antroji NATO banga buvo vienintelis galimybių langas Lietuvai, kuris po truputį pradėjo užsiverti. Rusijoje įsitvirtinant Vladimiro Putino autoritarizmui, nepasitenkinimas Aljanso plėtra reikštas vis garsiau. 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karas liudijo, kad NATO plėtrai į Rytus Rusija priešinsis net karinėmis priemonėmis. Mes įšokome į nuvažiuojantį traukinį.
Pasirengimas narystei Aljanse, kaip ir siekis tapti ES nare, buvo tas retas atvejis, kai net besikeičianti politinė valdžia nesirinko kito strateginio kurso. Lietuva dalyvauti tarptautinėse karinėse misijose pradėjo gana anksti.
Jau skelbiant nepriklausomybę buvo aišku, kad vienintelė galimybė išvengti Rusijos bandymų susigrąžinti Baltijos šalis savo įtakos sferon – integruotis į Vakarų organizacijas.
1994 m. rugpjūčio 22 d. į pirmąją tarptautinę taikos operaciją Kroatijoje išvyko 32 Lietuvos karių būrys. 1996 m. šalies kariai pradėjo dalyvauti NATO operacijoje IFOR pajėgose Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tais pačiais metais per IFOR operaciją čia žuvo pirmasis Lietuvos taikdarys vyr. leitenantas Normundas Valteris. Vėliau Lietuvos kariai prisidėjo prie karinių misijų Kosove, Albanijoje, Makedonijoje, Irake ir Afganistane. Aktyvus JAV rėmimas operacijose Irake ir Afganistane vertintas kaip Lietuvos pasiryžimo siekti narystės NATO ženklas.
2002 m. lapkritį Vilniuje pirmą kartą apsilankė JAV prezidentas George’as W. Bushas. „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įsiliejate į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga pasiryžusi ginti savo nares. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“, – savo garsioje kalboje Vilniuje paskelbė G. W. Bushas.
Veržlus verslas
Integracija į Vakarus vyko visais frontais. Didžiausiais žingsniais juos vijosi ryšių ir telekomunikacijų bendrovės. Mobilieji telefonai, kompiuteriai, internetas eiliniams žmonėms tapo artėjimo link Vakarų simboliais. Nevaržomas bendravimas elektroninėje erdvėje tuo metu, kai eilės prie Vokietijos ambasados laukiant vizų reikėdavo laukti paromis, prilygo mažam stebuklui.
1990-aisiais tikrą langą į Vakarus pravėrė Atviros Lietuvos fondas – suteikė studentams ne tik nemokamas elektroninio pašto dėžutes, gavo galimybę prisijungti prie interneto, bet ir pradėjo siūlyti stažuotes užsienyje. Iki 1998 m. analoginėmis telefono linijomis jungiantis „prie interneto“, net nereikėjo rūpintis mokesčiais. Ištisomis naktinis buvo galima sėdėti virtualioje erdvėje ir bendrauti IRC ar kituose tinkluose su bendraminčiais visame pasaulyje.
Tik vėliau privatizuotas Lietuvos telekomas apmokestino vietinius skambučius ir kurį laiką internetas tapo itin brangiu malonumu, kai tekdavo skaičiuoti minutes. Tuo metu privataus kapitalo bendrovės sparčiai diegė mobiliojo ryšio ir interneto tinklus. Lietuvos telekomunikacijų sektorius tapo sparčiausios pažangos simboliu, o mobiliojo ryšio operatorių konkurencija – laisvosios rinkos pavyzdžiu.
Šiuo metu jau daugelyje sričių esame Vakaruose. Tiesa, vis dar liko tam tikrų kompleksų, kad „ten geriau“, – emigracija į Vakarus vis dar lieka dominuojančia kryptimi, nors ir slopsta. Lietuvos valdžiai taip pat ilgai nepavyko atsikratyti poreikio įrodinėti, kad esame „visaverčiai“ NATO ir ES nariai. Galbūt dėl to taip stengiamės būti pirmūnais – troškome pirmi iš Baltijos šalių pirmininkauti ESBO, ES, tapti JT nenuolatiniais Saugumo Tarybos nariais. Visa tai pasiekėme. Tik taip ir nelaimėjome tos prakeiktos „Eurovizijos“.
