Kanados lietuvio Antano Šileikos romanas lietuvišką patirtį išveda toli už nacionalumo ribų.
Lietuvių grožinėje literatūroje gana reta knygų, kurios būtų įdomios ne vien siauram mūsų šalies skaitytojų būriui. Kaip aiškėja kelerius metus, Vakarų publikai galima visai sėkmingai pasiūlyti ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių autorių istorinius romanus (Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ ir kitos). Ši tendencija labiau susijusi ne su mūsų vis dėlto dar uždaros bendruomenės gyvenimo ir literatūros ypatumais, o, kaip teigia ne vienas filosofas ir kultūrologas, su bendrąja postmodernaus pasaulio raida, kai mokslinis istorijos tekstas vis labiau artėja prie istorinio romano žanro. O grožinė literatūra vis daugiau orientuojasi į dokumentalumą, tikrų istorijos faktų meninę interpretaciją.
Kanadoje gimusio lietuvio Antano Šileikos romanas „Pogrindis“ ir jo sutiktuvių kontekstas parodo, kad mokslinės ir meninės istorijos sankirta yra probleminė: nuolat diskutuojama dėl kai kurių istorinių faktų netikslumo dokumentinėje meninėje literatūroje. Viename Lietuvos dienraščių pagrindinio „Pogrindžio“ veikėjo partizano Luko prototipo Juozo Lukšos-Daumanto artima giminaitė kaltina A. Šileiką iškraipius istoriją ir net ją suklastojus. Visgi minėtoje laikraščio publikacijoje tarp eilučių išryškėja paprastas teiginys: istorinių mokslinių tekstų apie Lietuvos partizanus ir ypač J. Lukšą-Daumantą yra gana daug.
Profesionaliems istorikams šioje srityje nedaug ką įmanoma nuveikti. Todėl A. Šileika „Pogrindyje“ renkasi literatūrinį būdą istorijai suprasti ir perteikti skaitytojams: būdamas turtingos vaizduotės ir empatiškas rašytojas, autorius savo vaizdinius romane verčia į žodinį pasakojimą, o skaitytojui reikia atlikti priešingą veiksmą – romano verbalinį tekstą paversti nauju savo vaizduotės turiniu ir taip ją plėsti, tapatinantis su pagrindiniu veikėju ir ugdantis moralinį jautrumą. Ne viename interviu A. Šileika prisimena lankęsis Merkinėje, kur vyksta romano veiksmas, sėdėjęs J. Lukšos-Daumanto bunkeryje ir savo kūnu bent kiek pajutęs, ką reiškė partizanų kova praėjusio amžiaus viduryje.
Ne vienas skaitytojas „Pogrindžio“ lietuviškajam leidimui prikiša prastą vertimo kokybę. Problema kur kas platesnė nei vertėjos kompetencija: pagrįsta formuluoti įdomų ir intriguojantį klausimą – ar nacionaline kalba įmanoma išreikšti tautybės tiesiogiai nereiškiančius vaizdus? Atrodo, A. Šileika šio tikslo ir nesiekė – atvirkščiai, bandyta lietuviškąją patirtį pavaizduoti kuo universalesnę ir suprantamą ne vien lietuviams. Dėl to „Pogrindis“ labai primena kino scenarijų, o ne prozinės literatūros pasakojimą. Maksimalus emocinis poveikis skaitytojui, kompensuojantis gana neturtingą veikėjų emocinį pasaulį, kompozicijos ypatumai, kai laikomasi holivudinio kino schemomis pagrįsto skaitytojo dėmesio išlaikymo dėsnių, lemia tai, kad „Pogrindis“ yra labai lengvai skaitoma, tiesiog ryte praryjama knyga. Pagal komercinio kino taisykles suregzta ir meilės siužetinė linija. Taip lietuviškoji patirtis išeina už nacionalumo ribų ir tampa atpažįstama kaip sava Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Ar mūsų literatūriniame arsenale yra būdų, kaip užsienio masinį skaitytoją dar sudominti mūsų istorija ir gyvąja patirtimi? Atsakymai į šį klausimą sudėtingi ir nevienareikšmiški, tačiau neabejotinai A. Šileikos „Pogrindis“, nors Lietuvoje kai kam ir kelia pasipiktinimą, yra tekstas, kuris gali padėti mums atsiverti pasauliui. Net tada, kai mūsų istorijos gyvybė stebina mus pačius, tačiau yra savaime suprantama užsienio lietuviams.
