Keičiasi žmonių požiūris
Ar įsivaizduojate, kad aukštas pa-reigas einantis bankininkas
po darbo nusirengia kostiumą, įšoka į džinsus, užsivelka marškinėlius ir eina į
prieglaudą pilstyti vargšams sriubos?
Lietuvoje toks precedentas, matyt, prilygtų stebuklui. Tuo
tarpu užsienyje savanorystė yra savaime suprantamas dalykas daugeliui pačių
įvairiausių profesijų žmonių. Ten savanoriais dirba ir labai turtingi
asmenys.
Mūsų šalyje visuomeninėms ir labdaros organizacijoms „už ačiū“
daugiausia talkina moksleiviai, studentai, neįgalieji ir bedarbiai. Tačiau
visuomenės požiūris į šią veiklą po truputį kinta į gerą pusę.
Galbūt moksleiviai, kuriems privalu keletą valandų per mokslo
metus skirti savanoriškai veiklai, suaugę patys siūlys savo pagalbą už dyką?
Būtent jaunimas yra bene didžiausias Panevėžyje veikiančių
visuomeninių organizacijų ramstis. Sunkmečiu tarp jų savanorių atsirado dar
daugiau. Jaunuoliai, iš arčiau pamatę vargą savo ar giminų, pažįstamų šeimose,
tampa altruistais.
Tuo įsitikinęs ir panevėžietis 23 metų Valentas Rutkauskas,
savanoriu dirbantis prie Šv. Juozapo senelių globos namų veikiančioje
„Betliejaus“ valgyklėlėje.
„Žinau, kas yra alkis, todėl suprantu tuos žmones, kurie ateina
čia pavalgyti“, – sakė jis.
Savanorystė tapo gyvenimo būdu
V.Rutkauskas „Betliejaus“ valgyklos slenkstį pirmą kartą šių
metų pradžioje peržengė ne kaip savanoris, o kaip lankytojas. Vaikinas atėjo
lėkštės sriubos, o po mėnesio jau pats ją dalino kitiems.
Šv. Juozapo globos namų darbuotojai tarp didelio būrio bėdžių
netruko pastebėti jauną vyruką, nes jis išsiskyrė tiek tvarkinga išvaizda, tiek
pabrėžtinai mandagiu elgesiu ir maloniu bendravimu.
Išgirdę sukrečiamą Valento gyvenimo istoriją, jie jam pasiūlė
padirbėti valgyklėlėje savanoriu. Esą ir pats pavalgys, ir kitiems pagelbės.
Jau kuris laikas, kai vaikinui nebėra svarbu, gaus jis ar ne
nemokamą lėkštę sriubos, tačiau jis ir toliau „Betliejuje“ dirba savanoriu, ir
žada tai daryti ateityje. Net kai studijuos ar susiras nuolatinį darbą.
„Savanoriu tapau atsitiktinai, tačiau netrukus supratau, kad
man toks užsiėmimas labai prie širdies“, – kalbėjo vaikinas. Jis šiemet ketina
tęsti socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje.
V.Rutkauskas, iš pažįstamų išgirdęs klausimą, koks kvailys gali
dirbti už dyką, nepyksta. Jis kantriai aiškina, kodėl žmonės dirba
savanoriais.
„Jeigu ir neįtikinu, tai bent priverčiu susimąstyti, kad ne
viskas matuojama pinigais“, – sakė jis.
Mokslą metė dėl darbo užsienyje
V.Rutkauskas užaugo A.Bandzos vaikų globos namuose. Į juos
pateko vos pusės metų kartu su metais vyresniu broliu ir dvejais vyresne
seserimi, kai mirė jų motina. Tėvas nesugebėjo pasirūpinti trimis mažais
vaikais. Pasak Valento, jis dabar irgi jau Anapus.
Valentas, kaip ir daugelis vaikų globos namų auklėtinių, įgijo
virėjo-padavėjo ir apskaitininko-kasininko specialybes.
Tačiau jaunuolio svajonė buvo tapti socialiniu darbuotoju.
Užpernai jis įstojo studijuoti į Panevėžio kolegiją, į valstybės finansuojamą
vietą. Našlaitis studentas kas mėnesį gaudavo maždaug 500 litų pašalpą.
Tačiau jau po trijų mėnesių, draugės pavadintas, V.Rutkauskas
išvažiavo dirbti į Angliją.
Valentas patikino, kad tai nebuvo spontaniškas poelgis. Pasak
vaikino, šioje šalyje dirbo jų draugai, kurie jam ir draugei padėjo susirasti
darbą.
„Važiuodami į Angliją, mes buvome tikri, kad iš karto galėsim
dirbti“, – pasakojo jis.
Šioje šalyje V.Rutkauskas iš pradžių dirbo gėlių fabrike,
paskui – maisto produktų gamybos ir fasavimo gamykloje.
Per aštuonis svetur praleistus mėnesius pusantro mėnesio jis
neturėjo darbo. „Sėdėti rankas sudėjus Anglijoje – košmaras. Griebiau bet kokį
darbą, kad tik užsidirbčiau“, – sakė jis.
V.Rutkauskas iš Anglijos planavo grįžti, kai susitaupys daugiau
pinigų. Tačiau netikėta nelaimė šeimoje smarkiai pakeitė jo planus.
Brolis dar nepalaidotas
Praėjusių metų liepos pabaigoje Valentas gavo žinią, kad
Šveicarijoje žuvo jo brolis. Vaikinas grįžo į Lietuvą. Jis su seserimi planavo
kuo greičiau parsivežti brolio palaikus ir palaidoti. Paskui Valentas ketino
grįžti atgal į Angliją.
Tačiau brolio palaikų pargabenimas užtruko kur kas ilgiau, nei
jaunuoliai įsivaizdavo.
„Kai sužinojome kainą – apie 10 tūkstančių litų – mus ištiko
šokas. Tokių pinigų mes neturėjome, o ir pasiskolinti greitai nebuvo iš ko.
Esu labai dėkingas A.Bandzos vaikų globos namams, kurie mus
parėmė finansiškai. Taip pat padėjo giminaičiai. Šiaip taip visi bendromis
pastangomis surinkome reikiamą sumą. Šiemet sausį brolio urna su pelenais buvo
parvežta į Lietuvą.
Ji iki šiol stovi pas mano seserį Vilniuje. Nutarėm, kad
laidosime tada, kai galėsime pastatyti nors nedidelį paminklą“, – pasakojo
Valentas.
Lietuvoje užtrukusiam vaikinui Anglijoje darbo nebeatsirado.
Važiuoti, kaip jis pats sako, į nežinią, nenorėjo.
V.Rutkauskas nutarė vėl mokytis Kolegijoje, tačiau sužinojo,
kad valstybės finansuojamos vietos jau užimtos. Vėliau Valentą susitikusi
fakulteto, kuriame jis mokėsi, vadovė apgailestavo, kad jis nesikreipė tiesiai į
ją. Pedagogė sakė, kad būtų jam padėjusi.
V.Rutkauskas užsiregistravo Darbo biržoje ir pats pradėjo
ieškoti, kur galėtų įsidarbinti. Vaikinas rado skelbimą, kad vienas aukštos
klasės viešbutis ieško virėjo. Valentas ryžosi pamėginti laimę ir gavo
darbą.
Pasak vaikino, keturis mėnesius, iki Naujųjų metų, jis turėjo
iš ko pragyventi. Paskui, po švenčių sumažėjus darbo, buvo atleistas.
Keturi juodi mėnesiai
V.Rutkauskas vėl grįžo į Darbo biržą. Kaip tikino vaikinas, jam
bedarbio pašalpa nepriklausė. Taip pat jis neturėjo teisės ir į socialinę
pašalpą.
„Keturis mėnesius praktiškai buvau likęs be jokio pragyvenimo
šaltinio. Laimei, šiek tiek sušelpdavo tetos, kartkartėmis kelis litus duodavo
sesuo, padėdavo draugė.
Patekęs į tokią padėtį jautiesi tiesiog šlykščiai. Gėda, kad
būdamas suaugęs žmogus neturi lito kišenėje, kad mieste negali važiuoti
autobusu, nes neturi iš ko nusipirkti bilieto. Pagaliau pyksti ant savęs, kad
nuolat galvoji apie valgį“, – prisipažino Valentas.
Miesto Socialinės paramos skyriuje sužinojęs, kad yra valgykla,
kur vargšams dalijama sriuba, V.Rutkauskas ryžosi ten nueiti.
Vaikinas neslepia, kad buvo labai sunku peržengti jos slenkstį.
Paskui jis dar kurį laiką slėpė nuo bičiulių ir pažįstamų, kad ten lankosi.
„Bijojau, kad pašieps, tyčiosis. Dabar man nė kiek ne gėda
pasakyti, kad aš čia valgiau. Juk nė vienas iš mūsų nežinome, kaip kartais gali
pasisukti gyvenimas“, – sakė Valentas.
Pavasarį vaikinas buvo susiradęs laikiną darbą, bet ateidavo
padirbėti į valgyklėlę savanoriu. Dabar jis dirba Šv. Juozapo globos namuose
pagal Darbo biržos remiamą viešųjų darbų programą ir toliau talkina
valgyklėlėje.
Užjausti reikia išmokti
Socialinio darbuotojo specialybę ketinantis įgyti vaikinas
prisipažino, kad dirbti savanoriu jam įdomu, bet morališkai nėra lengva.
Valentas neslėpė, kad jam sunku suprasti tuos bėdžius, kurie prageria savo
pensijas ir pašalpas, o paskui ateina su ištiesta ranka.
V.Rutkauskas sakė neaukojantis prie parduotuvių ir bažnyčių
elgetaujantiems raudonnosiams.
„Jeigu labai prašo, pasiūlau nupirkti maisto. Bet tada jie
supyksta ir atsisako“, –kalbėjo vaikinas.
Kita vertus, savanorio darbas „Betliejuje“ jį išmokė būti
pakantesnį, tolerantiškesnį.
„Su laiku gal nebepyksiu ant girtuoklių, besirausiančių po
konteinerius“, – juokavo vaikinas.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugpjūčio 5 d.
”Sekundėje”
Inga SMALSKIENĖ
Nuotr. A.Repšio Požiūris. Nuo mokyklos suolo savanoriais
pradėję dirbti jauni žmonės, tikėtina, ir suaugę dalį savo laisvalaikio skirs
šiai veiklai.
