Jau prieš gerą dešimtmetį tapęs nuosekliu Vladimiro Putino režimo kritiku, 13-asis pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas nekeičia tono. Gegužės pirmoje pusėje Lietuvoje apsilankiusi šachmatų legenda pripažino, kad į Rusiją grįžta Stalino laikų baimės atmosfera, bet taip pat pabrėžė, kad V. Putino laukia neišvengiamas krachas – tam turi ruoštis ir rusai, ir visas pasaulis. G. Kasparovą kalbino IQ apžvalgininkas Gediminas Reklaitis.
Dabartinių politinių įvykių fone labai daug kalbate apie V. Putino režimą. Ar režimas pasiekęs viršūnę, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ar jau po truputį pradeda irti ir dezintegruotis?
– Manau, kad V. Putino valdžia pasiekė apogėjų. Jo režimo paralelės su Hitlerio Vokietija visiškai akivaizdžios. Vienas pavyzdžių – naujai priimti griežti visuomenės kontrolės įstatymai, labai panašūs į tuos, kurie Vokietijos visuomenę sukaustė 4-ąjį dešimtmetį.
Kita vertus, ta paralelė lieka sąlyginė. Hitleris rėmėsi nors ir žiauria, bet aiškia ideologija. V. Putinas tokios neturi. Hitleriui ir Stalinui valdžia buvo absoliuti siekiamybė, abu laikėsi aiškių koncepcijų ir ideologijų, kurių strateginis tikslas – pasaulinė valdžia. V. Putinas kitoks. Jis pirmiausia – oligarchas.
Rusijoje režimas, žiūrint istoriškai, plėtojosi netipiškai. V. Putinas naudojo daugelį ideologijų – galėjo būti ir liberalas, ir kairysis populistas, ir nacionalistas. Bet visiškai akivaizdu, kad perėjimas nuo kvazidemokratijos prie diktatūros privalo būti pagrįstas, nes diktatūra neįmanoma be savo mitologijos. Hitleris ir Stalinas savąsias kūrė remdamiesi aiškiomis ideologijomis, o V. Putinui tenka improvizuoti.
Hitleriui ir Stalinui valdžia buvo absoliuti siekiamybė, abu turėjo aiškias koncepcijas ir ideologijas, kurių strateginis tikslas – pasaulinė valdžia. V. Putinas kitoks. Jis pirmiausia – oligarchas.
Tai tapo akivaizdu po 2012 m. protestų ir demonstracijų, kai režimo šalininkų gerokai sumažėjo. Toks procesas natūralus, kai vienas ir tas pats žmogus valdžioje išbūna daugiau nei 10 metų. Visuomenę apima nuobodulys, kyla atmetimo reakcija. Juolab auganti ekonomika taip pat nebegali būti argumentas, nes visi rodikliai jau kurį laiką krinta.
Tad kaip visuomenei grąžinti motyvaciją? Visiškai natūralu, net ir žiūrint istoriškai, kad pasirinktas išorinės ekspansijos variantas. Visuomenei mobilizuoti pasitelkta rusiškų žemių susigrąžinimo tema. Kai prie to buvo pridėta šiuolaikinė propaganda, dabartinė Rusijos visuomenė sureagavo isteriškai. Tačiau akivaizdu, kad tai veikia kaip narkotikas ir reikia vis didesnės dozės. Todėl nepagrįstai viliamasi, neva V. Putinas sustos. Jis to padaryti negali, jį reikia sustabdyti. Šiuo atžvilgiu paralelės su Hitleriu ryškios, nes kalbame apie psichotipą diktatoriaus, kuris susiduria su aplinkiniu pasauliu. Didžiosios Britanijos premjeras Neville’is Chamberlainas ir Prancūzijos vyriausybės vadovas Édouard’as Daladie prieš Antrąjį pasaulinį karą, bendraudami su Hitleriu, tikėjosi, kad kalba su adekvačiai besielgiančiu žmogumi. Tačiau Hitleris ir V. Putinas į viską žiūri kitaip. Todėl nenustebino Angelos Merkel pareiškimas, kad V. Putinas gyvena kitoje tikrovėje.
Vokietijos kanclerė buvo teisi?
– Ir taip, ir ne. V. Putinas į reiškinius žiūri iš kitos perspektyvos, iš diktatoriaus pozicijos, o tai sunkiai įkandama Vakarų šalių vadovams. A. Merkel ir jos kolegos V. Putiną vertina kaip Vakarų politinį lyderį. Nors reikėtų pasitelkti tą patį Hitlerio pavyzdį. Aišku, nekalbu apie 1939 m. ir vėlesnius baisius įvykius, tik apie tai, kaip link to eita. 1933-iųjų Hitleris skyrėsi nuo 1936-ųjų ir taip toliau. Diktatūros laukia, kada kas atsitrauks. Vos žengiate žingsnį atgal, diktatorius iškart tai pasiima. Ir istorija mus moko, kad, kuo vėliau reaguojama, tuo didesnė kaina sumokama. Atrodo, kad Vakarų valstybės tai po truputį ima suvokti. Aišku, V. Putiną sustabdyti atsieina brangiai, Vakarų bendrovės praranda pinigus, bet pamažu supranta, kad rytoj kaina būtų dar didesnė.
Vakarų reakcija nuvilia nemažai apžvalgininkų. Žinoma, ekonominių sankcijų kilpa pamažu veržiama, bet pasigendama tvirtesnės bendros pozicijos. Minėjote, kad Vakarai – kaip atlantinis laineris: pirma reikia pristabdyti ir tik tada pamažu keisti kursą. Kaip vertinate Baracko Obamos, A. Merkel, François Hollande’o ir kitų politikų laikyseną per šią krizę?
– Vakarų lyderiai mažiausiai nori kaip nors reaguoti. Tačiau jie žino istoriją ir supranta, kad įspėjimai tampa realybe. Nekalbu apie Krymą, nes šią teritoriją Vakarai buvo pasirengę atiduoti, – tai patvirtino Ženevos susitarimai. Galbūt dar ketina atiduoti ir Rytų Ukrainą, bet jau ir jiems aišku, kad Ukraina tėra preliudija. Jei V. Putino niekas nesustabdys Ukrainoje, kitas taikinys bus Narva ar Daugpilis. Ten tinkamos sąlygos atlikti panašias operacijas kaip Rytų Ukrainoje. Bet tuo atveju būtų daugiau dilemų. Reikėtų arba išformuoti NATO, arba siųsti karius kovoti į Narvą ar Daugpilį – tai Vakarų valstybėms taip pat būtų katastrofa. Tenka pasikartoti: šiandien sustabdyti V. Putiną kainuos mažiau nei rytoj. Todėl pasaulis ir taiko sankcijas Rusijai, ir padeda Ukrainos valdžiai. Manau, kad Vakarų valstybių lyderiai jau suvokė, kad V. Putinas yra nuolatinė grėsmė, ir tuo remiantis dabar priimami sprendimai Vašingtone, Briuselyje, Londone ar Berlyne.
Vakarai ir mes suprantame, kad V. Putinas yra grėsmė aplinkinėms valstybėms ir net pačiai Rusijai. Tačiau prezidento populiarumas gimtinėje viršija 80 proc., o dabartinė jo politika smarkiai palaikoma. Ką tai rodo apie Rusijos visuomenę?
– Nenorėčiau tų skaičių pervertinti. Manau, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Hitleris Vokietijoje buvo gerokai populiaresnis (šypsosi). Į šį klausimą dažnokai tenka atsakyti. Pirmiausia primenu, kad sociologinės apklausos skirtos žmonių nuotaikoms laisvoje visuomenėje parodyti. Tai visiškai neįmanoma dabartinėje Rusijoje, kur kiekvienas gyventojas patenka į 7 parų per savaitę, 24 valandų per parą propagandos žabangas. Tokioje visuomenėje, kur neprieinamas kitas požiūris, naivu pasitikėti sociologinėmis apklausomis. Net ir į viską kitaip žiūrintys asmenys nebūtinai išreiškia savo poziciją. Jei skambina ir klausia nuomonės apie V. Putiną ir Krymą, iš kur žmogui žinoti, kad to teiraujasi sociologinių apklausų centro darbuotojas? Ką atsakyti, jei jis supranta, kad grįžo net ne Brežnevo, o Stalino laikai? Į Rusiją grįžo baimė. Sėjant baimę ir propagandą sociologinės apklausos nerodo tikrosios padėties. V. Putino šalininkų padaugėjo, bet skaičiai iškreipti.
Ką gali Rusijos opozicija? Seniai aišku, kad ji nevieninga, nepajėgia pateikti bendros programos, alternatyvos dabartiniam režimui.
– Kalbėti apie opoziciją iš viso nereikia. Tie, kas iš tikro priešinasi dabartiniam režimui, jau išvykę iš Rusijos. Likę šalyje – jokia opozicija. Iš tikrųjų tai ilga ir liūdna istorija, kurią reikėtų nuodugniai išnagrinėti, bet dabartiniai vadinamieji opozicionieriai jau seniai integruoti į režimą. Link to eita nuo Boriso Jelcino laikų. Nesvarbu, tai būtų Genadijus Ziuganovas, Grigorijus Javlinskis ar kiti politikai, jie tėra politinės pusiausvyros palaikytojai. Ir yra viena svarbi tiesa – valdžia nesikeičia. Mes sakome, kad V. Putinas jau ilgai valdžioje, bet pažiūrėkime į kitą pusę – žirinovskiai ar ziuganovai čia šmėžuoja dar ilgiau. Tai yra viena sistema, monolitas, suinteresuotas išlaikyti status quo.
Mums su M. Chodorkovskiu daugiau nei 50 metų, bet ir mūsų kartos, ir dešimtmečiu jaunesnių žmonių mentalitetas formavosi Sovietų Sąjungoje – tai aiškiai juntama.
Vadinasi, neverta tikėtis, kad artimiausiu metu opozicija susivienys?
– Nebent kalėjime (juokiasi). Dabar opozicija Rusijoje tiesiog neįmanoma, nes šalis žengia į totalitarizmą. Štai kad ir naujausi įstatymai dėl nacizmo reabilitavimo. Visiškai draudžiama bet kokia Stalino veiksmų kritika. Jeigu kvestionuosite Molotovo–Ribbentropo paktą, Katynę ir panašiai, būsite patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai reiškia, kad ne tik neįmanoma kritikuoti dabartinės valdžios, žmonių požiūris į istoriją turi sutapti su režimo vertinimu. Tokiomis aplinkybėmis kalbėti apie opoziciją nerealu.
Tada lieka opozicija už Rusijos sienų. Neseniai Vilniuje lankėsi ir kitas garsus V. Putino režimo oponentas – po daugelio metų iš kalėjimo paleistas Michailas Chodorkovskis. Galbūt jis galėtų suvienyti opozicinį judėjimą?
– Pažįstu Michailą, mūsų santykiai labai geri, bet nesu tikras, ar jis pats būtų nusiteikęs imtis tokio vaidmens. Aišku, jaučiu didžiulę pagarbą jam, kad per ilgus nelaisvės metus jis išliko orus, sugebėjo nepalūžti. Tačiau manau, kad ateities opozicijos pagrindą turi sudaryti jaunesni žmonės. Mums su Michailu daugiau nei 50 metų, bet ir mūsų kartos, ir dešimtmečiu jaunesnių asmenų mentalitetas formavosi Sovietų Sąjungoje – tai aiškiai juntama. Turi ateiti jaunesni, dabartiniai 30-mečiai, kurių mentalitetas ir požiūris būtų visiškai kitoks. Aišku, mes, vyresni, galime padėti, bet reikia naujų vėjų. O ruoštis reikia, nes dabartinis režimas labai nestabilus. V. Putinas neturi sąjungininkų, jis izoliuotas.
Nežinau, kas sugriaus režimą, – drastiškai sumažėjusios naftos kainos, karas Ukrainoje, galbūt nepatenkinta Rusijos visuomenė, – bet akivaizdu, kad baigtis bus staigi ir turės milžiniškų padarinių.
Rusijos režimo kritikai buriasi užsienyje. Vakarų valstybės tokias grupes paprastai nemenkai finansuoja, bet kartais pastebima, kad šios lėšos naudojamos nebūtinai pagal paskirtį. Ar Rusijos opozicionieriai Vakaruose nėra tik užsidirbti norintys imituotojai?
– Dabartinėmis sąlygomis nuveikti ką nors apčiuopiamo beveik neįmanoma. Nei būnant užsienyje, nei savoje šalyje. Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, – ruoštis momentui, kai viskas užvirs. Tam ir reikia rengti jaunimą, kad nepasikartotų 1991 m. istorija, kai į aukščiausias pozicijas atėjo oportunistai, antrojo ešelono veikėjai. Reikia ruošti žmones, kad jie galėtų imtis atsakomybės prasidėjus neišvengiamai katastrofai. Baisiausia, kad V. Putino režimo krachas gali pražudyti pačią Rusiją. Tai pasauliui būtų daug rimtesnis išbandymas nei SSRS žlugimas.
Esmė ta, kad SSRS iširo gana ramiai, pagal ankstesnes sienas. Kur jų nebuvo, liejosi kraujas, pavyzdžiui, Padniestrėje, Osetijoje, Kalnų Karabache. Dabartinėje Rusijoje sienos visiškai neaiškios. Ar kas nors žino, kur tiksli Tatarstano riba? Todėl Rusijos, atominės supervalstybės, dezintegracija pasauliui bus milžiniška katastrofa.
