Vengrų režisierius Á. Schillingas ir jo vadovaujamas teatras „Krétakör“ nesibijo kalbėti apie skaudžiausias visuomenės problemas.
„Nuo pat atsiradimo yra siekis būti kitokiu, išsiskirti ir netaikyti į „tradicinio festivalio“ rėmus. Gal net ir nebūti festivaliu, o idėjų generatoriumi, savotiška provokacija“, – tarptautinį teatro festivalį „Naujosios dramos akcija“ IQ.lt apibūdino projektų vadovė Giedrė Liugaitė bei patikino, kad ir šiemet festivalis išliks ištikimas savo principams.
Pasak G. Liugaitės, festivalio programos sudarytojas, Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga šiemet norėjo atsigręžti į tuos kūrėjus, kurių darbai jau buvo pristatyti „Naujosios dramos akcijoje“ ankstesniais metais, pamatyti kuo jie gyvena ir ką kuria šiandien. NDA’12 bus rodomi pripažintų šiuolaikinio teatro kūrėjų – vengro Árpádo Schillingo, latvio Alvio Hermanio, lenko Krzysztofo Warlikowskio – bei jauno norvegų menininko Amundo Sjølie Sveeno darbai.
NDA’12 gegužės 15 d. pradės provokuojantis norvego A.S. Sveeno paskaitos žanro spektaklis „Norvegijos kelias – įžanga į „Nafta-menui“ programą“ ir legendinis A. Hermanio spektaklis „Sonia“. „Norvegijos kelias“ – tai meninė akcija, verčianti susimąstyti apie kultūros politikos paradoksus.
Vienas garsiausių naujosios kartos Europos režisierių A. Hermanis spektaklį „Sonia“ sukūrė 2006-aisiais, kai dar nedarė brangių pastatymų didžiausiuose Europos teatruose. Tačiau būtent šis, Naujajame Rygos teatre rusų kalba sukurtas kamerinis darbas, A. Hermaniui atvėrė jų duris ir taip pat naujus „atminties teatro“ horizontus. Suvaidinta daugelyje pasaulio scenų ir pelniusi aibę apdovanojimų, „Sonia“ įkūnija vieną pagrindinių A. Hermanio kūrybos credo: „Jei žiūrovas šypsosi, nors tuo pat metu jo akyse ašaros, reiškia, teatras palietė patį jautriausią dalyką šiame pasaulyje – žmogaus sielą”.
„Sonia“ į Lietuvą bandyta atvežti jau ne vienerius metus. Pasak G. Liugaitės tai spektaklis, kurį „privalu pamatyti“. A. Hermanio scenos šedevras įrašomas į geriausių Europos spektaklių dvidešimtukus.
G. Liugaitė: Menininkai įsidrąsina kalbėti savo, o ne teatro grandų kalba, išjudina vandenis bei suteikia impulsus kurti ir kitiems.
G. Liugaitės manymu, itin įdomu stebėti, kaip skirtingose šalyse kuriantys menininkai, net ir nematę vienas kito darbų susisieja panašiomis idėjomis. Puikus pavyzdys – savaip atmintį spektaklyje „Akmuo“ interpretuojantis lietuvių režisierius Agnius Jankevičius. Pristatant šį spektaklį greta „Sonios“, NDA’12 siūlo žiūrovams susipažinti su skirtingais būdais suvokti istorinę atmintį šiuolaikiniame teatre.
NDA nuo seno bendradarbiauja su lietuvių publikai pažįstamu (spektakliai „Baalas“, „Juoda šalis“, „Žuvėdrė“, „hamlet ws“) vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu ir jo vadovaujamu teatru „Krétakör“. Per pastaruosius trejetą metų šis, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Vengrijos teatras, išgyveno didelius pokyčius. Naują „Krétakör“ ideologiją įkūnija trejus metus kurtas jo projektas – „Krizės trilogija“.
Visose trilogijos dalyse (filme, operoje ir spektaklyje) vaizduojamos trijų vienos šeimos narių (vaiko, tėvo ir motinos) krizės istorijos, per kurias siekiama atskleisti skaudžias šiuolaikinės visuomenės problemas. „Krizės trilogija“ – tai tarpdisciplininis projektas-forumas, keliantis ateinančioms kartoms aktualius klausimus. NDA’12 pristatys dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ ir spektaklį „Dvasininkė“. „JP.CO.DE“ sukurtas 2011 m. bendradarbiaujant su Prahos kvadrienale ir tapo vienu jos įvykių. Paskutinėje „Krizės trilogijos“ dalyje – polemiką Vengrijoje sukėlusiame Á. Schillingo spektaklyje „Dvasininkė“ dalyvauja profesionalūs aktoriai ir 20 vengrų paauglių iš Rumunijos. „Dvasininkė“ šįmet taip pat bus rodoma prestižiniuose tarptautiniuose Vienos ir Briuselio festivaliuose.
„Krizės trilogija“ siūlo novatorišką meninio bendravimo su paaugliais būdą. Panašia kryptimi eina ir LNDT spektaklio „Šitas vaikas“ kūrėjai. Todėl jo pristatymas greta „Krétakör“ pasirodymo turėtų padėti patiems kūrėjams geriau pažinti vieniems kitų ieškojimus, o publikai – susidaryti pilnesnį vaizdą apie naują socialinio teatro kryptį.
K. Warlikowskio „(A)pollonia“ dar per didelis „laimikis“ Lietuvos teatro scenai.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pernai vykusio atnaujinto festivalio „Versmė“ rezultatai – du naujų lietuviškų pjesių pastatymai, kurių premjeros pristatomos NDA’12 programoje. Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ (režisierė Yana Ross) ir Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė) – tai du skirtingi požiūriai į jauno žmogaus pastangas būti pačiu savimi ir iš to kylančias kitoniškumo, pasirinkimo bei tapatybės dramas.
NDA’12 užbaigs vakaras, skirtas lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio spektakliui „(A)pollonia“. Jame bus parodytas specialus spektaklio vaizdo įrašas, darytas Avinjono festivalyje Popiežių rūmų kieme, ir dokumentinis filmas apie „(A)pollonia“ kūrimą. Vakarą ves ilgametis K. Warlikowskio spektaklių bendraautorius dramaturgas Piotras Gruszczynskis. G. Liugaitė teigia, jog kol kas dar nerealu šį įspūdingą pastatymą atsivežti į Lietuvą – riboja finansinės galimybės ir netinkamos teatrinės erdvės.
Šis epinis vieno originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių spektaklis tapo bene didžiausiu pastarųjų metų lenkų teatro įvykiu. Jungdamas antikinius ir šiuolaikinius tekstus, K. Warlikowskis spektaklyje siekia atskleisti daugialypę aukojimosi reikšmę žmonijos istorijoje. Mitologinės Dievų nulemto aukojimosi istorijos spektaklyje persipina su XX amžiaus Holokausto patirtimi.
„Lietuviškame teatre to kitoniškumo – naujų reiškinių, kaip pavyzdžiui, Auksiniu scenos kryžiumi įvertintas „No theatre“, atsiranda vis daugiau. Menininkai įsidrąsina kalbėti savo, o ne teatro grandų kalba, išjudina vandenis bei suteikia impulsus kurti ir kitiems“, – kitoniškumo gūsius lietuviškame teatre nusako G. Liugaitė.
