Ūkininkas Vigandas Petrėnas Krekenavos apylinkių laukuose įžvelgia kur kas daugiau nei derlių – žmonių istorijas, krašto atmintį ir kūrybos įkvėpimą.
Daugiau kaip 140 hektarų dirbantis duonos augintojas laisvomis akimirkomis medį paverčia kryžiais, o akmenis – prasmingais atminimo ženklais. Jo gyvenime susipynė ūkininko kasdienybė, tautodailininko talentas ir noras ateities kartoms išsaugoti gimtojo krašto šviesuolių pėdsakus.
Užkrėtė akmenimis
Krekenavos krašto laukus dirbantis ūkininkas, duonos augintojas Vigandas Petrėnas – ne tik gimtojo krašto patriotas.
Norintis išsaugoti čia gyvenusių, kūrusių žmonių atminimą, jis prisijaukino medį ir akmenį.
Krekenaviškio ūkininko drožtų įspūdingų kryžių, koplytstulpių galima pamatyti Ramygaloje, Ėriškiuose, Truskavoje ir kituose Aukštaitijos kampeliuose.
O prie jo namų Krekenavoje tokio kryžiaus nėra.
„Aš kaip tas batsiuvys be batų“, – juokiasi Vigandas.
Šiuo metu meistras kiek atsitraukęs nuo drožybos. Ir ne tik dėl laiko stokos. Nors dabar daugiausia jo atima ūkininkavimas – per 140 hektarų valdančiam ūkininkui rūpesčių per akis.
Be ūkio, V. Petrėno dėmesį dabar užvaldęs akmuo.
Tiesą sakant, akmenų grožiu, jų įvairove domisi jau seniai.
„Kaip gyvenus viename krašte su šviesaus atminimo Jonu Žilevičiumi, daug bendravus su juo, galima nepamatyti akmenų, nesusižavėti jais? Šis žmogus ne tik mane, bet ir kitus Krekenavos gyventojus tiesiog užkrėtė akmenimis“, – pasakoja ūkininkas.
Tęsia krašto šviesuolio darbą
Ir pats Vigandas, ir jo tėvas Stasys Petrėnas su J. Žilevičiumi dalyvaudavo kraštotyros veikloje, rinkdavo bei veždavo akmenis.
Panevėžio krašto žmonėms J. Žilevičius (1921–2011) gerai žinomas kaip kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas, garbės šaulys.
Už ypatingą veiklą šiam žmogui suteiktas Panevėžio rajono garbės piliečio vardas.
Krekenavoje J. Žilevičius buvo įkūręs kraštotyrininkų būrelį, kaupė medžiagą apie šio krašto šviesuolius ir iš laukuose surinktų akmenų statė jiems paminklus.
Ypatingo dėmesio sulaukė jo rūpesčiu ir pastangomis prikeltos Švenčiuliškių kaimo kapinės. Šviesuolis surinko ir čia sugabeno tris šimtus girnų, iš jų pastatė paminklų kompozicijas svarbiems istoriniams įvykiams bei žmonėms atminti.
Pastatyti girnapusėmis puošti paminklai motinoms, knygnešiams, tremtiniams, savanoriams, partizanams. Savotiškame muziejuje po atviru dangumi yra vieta ir vaidilai, sergstinčiam šventąją ugnį šalia dubenuotųjų akmenų.
Ir šiandien krekenaviškiai tęsia J. Žilevičiaus pradėtus darbus.
O ir akmenų kompozicijas pamatysi dažno gyventojo kieme.
Akmenys savo vietą turi ir Vigando bei Nijolės Petrėnų dailiai sutvarkytoje sodyboje.
Tautodailininkas pasakoja iš pradžių akmenis tiesiog rinkęs, dėliojęs, derinęs, o prieš keletą metų nutaręs pats pabandyti tą akmenį apdirbti.
Pradžią davė Dievuliukas
Prie akmens priviliotas J. Žilevičiaus pavyzdžio, darbui su medžiu V. Petrėnas buvo paskatintas dar vieno šviesaus atminimo krekenaviškio.
Tiesa, tai buvo seniai, beveik prieš 45 metų, kai Vigandas dar buvo pradinės mokyklos mokinukas ir nė nenumanė, nežinojo ir nelabai domėjosi, kokia ateitis jo laukia.
Tuo metu Krekenavoje gyveno medžio drožėjas Stasys Stankevičius, visų vietinių Dievuliuku vadinamas.
Vardas buvo taip prigijęs, kad kai kas jo pavardės nežinojo.
Mat net ir sovietmečiu šis žmogus daugiausia iš medžio droždavo įvairias šventųjų figūrėles, rūpintojėlius, darbelius tautiškais motyvais.
„Dievuliukus drožė ir pats taip buvo pramintas“, – mena senieji Krekenavos gyventojai.
Daugiausia iš liepos droždavęs meistras sukurdavo ir kitokių figūrų – grėbėjų, šokėjų, velnių, gyvulėlių, piršlių ir kitų.
Dažnai savo kūrinėlius jis žmonėms išdalydavo.
O darbai buvę ypatingi – kai kurie nuspalvinti, turintys originalių bruožų.
Yra dar vieno Krekenavos šviesuolio, mokytojo Vinco Steponavičiaus užrašytas šio meistro – Dievuliuko – prisiminimas apie vaikystę piemenaujant: „Kad neimtų miegas, nebūtų nuobodu, drožinėdavau. Matau vėjyje medžius linguojant, regiu žiedais margas pievas, girdžiu paukščių čiulbesį – viską bandau išdrožti. Iš pradžių drožinėjau, ką nužiūrėjęs, vėliau – ką mačiau, išgyvenau. Drožinėliais džiaugiausi. Suaugau su šiuo menu, negaliu be jo. Drožinėdamas išsakau save, būna gera. Pačios rankos tiesias prie medžio gabalo.“
Kai šio šviesaus talentingo drožėjo S. Stankevičiaus darbų paroda buvo surengta Krekenavos mokykloje, ją ir pamatė tuomet gal dar tik ketvirtokas Vigandas.
Ir taip susižavėjo Dievuliuko darbais, kad nutarė tokius pats drožinėti.
Mokytojos paklausęs apie tokią galimybę, išgirdo, kad gal dar nereikėtų pradėti peiliu darbuotis – medis tvirtas, kietas, kaipmat susižalos. Gal iš pradžių geriau pabandyti ką nors lengvesnio – iš tošies, iš šakelių sukurti.
Pirmoji žaizda
Bet kur tau ketvirtokas klausys, juk taip norisi medį pjaustinėti ir paties išdrožtas figūrėles greičiau pamatyti. Pasislėpęs – nes suaugusieji juk neleis – pradėjo drožinėti.
Aišku, bėdos ilgai laukti nereikėjo.
Virtuviniu peiliu pjaustant kietą medieną, peilis taip rėžė per pirštą, kad net jo galas atsiknojo.
„Žinojau, kad mama už tai bars, tad nutariau pats gydytis. Prispaudžiau žaizdą, užtepiau ja dumblu, tarsi prilipdžiau tą atpjautą piršto galą ir vyliausi, kad sugis. Bet kaip mama nepamatys? Žinoma, pamatė, išsigando, gydė. Oi gavau tada pylos, bet ne už tai, kad pjausčiau, – už tai, kad slėpiausi, apie sužeidimą nepasakiau“, – prisimena V. Petrėnas.
Pirmoji žaizda nuo medžio darbų neatbaidė.
Nors niekas nei mokė, nei aiškino, kaip ir ką teisingai daryti, vaikas vis drožė.
Dabar apgailestauja, kad tų pirmųjų savo darbelių neišsaugojo.
„O tų žaizdų vėliau buvo ir daugiau – ir rankos, ir kojos buvo supjaustytos“, – mena medžio drožėjas.
Kartą, kai V. Petrėnas jau buvo žinomas meistras, statant vieną didelį kryžių vos didesnė nelaimė neatsitiko – bekeliant dirbinį iš mašinos buvo to kryžiaus prispaustas ir tik sumanaus vairuotojo dėka viskas nesibaigė labai liūdnai.
Drožinėjo ir kariuomenėje
Dabar Vigandas svarsto, kad vaikystėje pamatyti Dievuliuko darbai taip jį paveikė, jog dėl jų ir savo ateitį su drožyba sumanė sieti.
Baigęs Krekenavoje aštuonias klases ir gavęs pagrindinį išsilavinimą, jis stojo mokytis į vieną Kauno profesinę mokyklą, kur buvo rengiami medžio drožėjai.
Joje ir vidurinį išsilavinimą, ir specialybę įgijęs, sugrįžo į gimtinę.
Kiek per tą laiką darbų padaryta, kryžių, rūpintojėlių sukurta, vis prisimenant savo įkvėpėjo vardą.
Drožinėjo V. Petrėnas ir kariuomenėje tarnaudamas, ir ūkininkauti pradėjęs.
Ūkininkauti – būti visų galų meistru
Visgi laikui bėgant medis pasitraukė į antrą planą.
Ūkininko darbo dienos reikalauja nesiblaškyti – būtina veiklai atsidėti iš širdies.
„Ūkininkas turi išmanyti logistiką, turėti agronomo, techniko žinių, orientuotis daugelyje kitų sričių. Darbas nesibaigia derlių nuėmus – tuoj vėl prasideda sėja. Reikia ir techniką tvarkyti, ir įvairiais kitais reikalais rūpintis“, – vardija krekenaviškis.
Laimė, ūkyje padeda sūnūs. Vienas kartu ūkininkauja, kitas – kompiuterių specialistas, tik va, jie nepasekė tėčio pėdomis ir į menus nenukrypo.
Užtat tėčiui laiko rūpintis grožiu, tautodaile vis dėlto lieka.
„Svarbu, kad būtų noras, neapleistų įkvėpimas, nepritrūktų idėjų ir sumanymų“, – įsitikinęs V. Petrėnas.
Vaikystėje pasėta kūrybos, tautodailės sėkla Vigando širdyje ir šiandien gyva.
Garsusis dievdirbys – tolimas giminaitis
Žvelgdamas į kūrybinio kelio pradžią, V. Petrėnas prisimena, kad, be Dievuliuko – S. Stankevičiaus, – buvo dar vienas įkvėpimo šaltinis, garsus kraštietis.
„Labai didelį įspūdį padarė žinia, jog garsusis kryždirbys Vincas Svirskis buvo kad ir labai tolimas giminaitis iš motinos pusės, tiksliau, su jo broliu šeimos giminystė susijusi“, – pasakoja Vigandas.
Vincas Svirskis (1835–1916) – lietuvių dievdirbys, liaudies menininkas, vienas žymiausių XIX amžiaus kryžių skaptuotojų – gimė netoli Krekenavos esančiame Glitėnų kaime.
Meistras vaikščiodavo iš kaimo į kaimą po Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkes, drožinėjo ir gyveno iš savo amato. V. Svirskis sukūrė daugiau nei du šimtus ąžuolinių koplytstulpių, kryžių, skulptūrų.
Itin gerbiamam dievdirbiui V. Svirskiui atminti V. Petrėnas, pasitaręs su J. Žilevičiumi, yra išdrožęs ir pastatęs skulptūrą.
Ūkininkas V. Petrėnas – savo gimtojo krašto patriotas ir didžiuojasi, kad čia daug garbių, talentingų žmonių gyveno, dirbo, kūrė.
Gal todėl ir pats iš Krekenavos išvažiuoti niekada nenorėjo – čia jam mieliausia ir geriausia.
Vos kur kitur pabuvęs, tuoj skuba atgal – tik čia atsigauna, pailsi. Čia jo namai.
