Sveikata – didžiausias žmogaus turtas. Tačiau daugelis tai suvokia tik susirgęs. Sveikatos ambasadore išrinkta Miežiškių bibliotekininkė Violeta Karklytė savo veikla jau aštuonerius metus skatina žmones gyventi aktyvų, kokybišką ir prasmingą gyvenimą.
Rūpinasi moterų sveikata
Dažnai būna, kad sveikata susirūpinama tik jos netekus. Miežiškių bibliotekininkė Violeta Karklytė yra tarsi kelrodis, kaip reikia gyventi sveiką, kokybišką ir prasmingą gyvenimą. Ir visai nesvarbu, kur žmogus įsikūręs – sostinėje ar atokiame vienkiemyje.
V. Karklytė jau aštuntus metus yra projekto „Nedelsk“ gerosios valios ambasadorė Panevėžio rajone, kasmet rengia maratonus „Vardan sveikatos“, bendruomenės nariams organizuoja įvairias konferencijas, susitikimus, konkursus.
Veikli moteris taip pat yra „Maisto banko“ savanorė bei įvairių idėjų generatorė. Už savo visuomeninę veiklą skatinant bendruomenės narius gyventi sveikai ji šiemet išrinkta sveikatos ambasadore.
Kaip prisipažino miežiškietė, įsitraukti į projektą „Nedelsk“, kuriuo siekiama kovoti su krūties vėžiu, ją paskatino pyktis ir noras padėti kitiems. Nors šeimoje ir aplinkoje nebuvo sirgusiųjų vėžiu, ji pati nuo vaikystės serga astma, tad puikiai žino, ką tai reiškia.
„Kaip juokauju, mano liga – prabanga. Turiu rankas ir kojas, net jeigu ir ištinka priepuolis, nukrenti, bet vėl atsikeli. O vėžiu sergantis žmogus gali ir iškeliauti iš šio pasaulio. Būtent tai mane ir paskatino įsitraukti į projektą „Nedelsk“. Kita vertus, mane šiek tiek papiktino ir tai, kad įvairios sveikatinimo priemonės organizuojamos tik didžiuosiuose miestuose. Kaimą aplenkia ratu, bet juk čia gyvena tokie patys žmonės kaip ir mieste“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
Skatina užbėgti ligai už akių
Į Miežiškius jau aštuntus metus iš eilės ne tik atrieda „Rožinio kaspino“ autobusiukas, bet ir atvyksta daug žymių žmonių. Pasak V. Karklytės, kai pirmą kartą į jų miestelį atvažiavo Filomena Taunytė, daugelis bendruomenės narių net nežinojo, kas ji tokia, tačiau po susitikimo ne vienas pakeitė savo gyvenimo būdą. Tačiau vis dar yra nemažai moterų, kurioms baimė išgirsti blogą diagnozę yra baisesnė už pačią ligą.
„Ir dabar dar būna tokių atvejų, kai rožinis autobusiukas atvyksta vos ne į kiemą, o moteris turi įkalbinėti, kad pasitikrintų. Įkalbinėti tenka ilgai, nes baimė sužinoti, kad serga, labai didelė. Bet daug geriau anksčiau nustatyti ligą, negu vėliau dėl to netekti žmogaus. Labai smagu žiūrėti į švytinčių moterų veidus, kai viskas yra gerai, bet būna ir taip, kad reikalingi išsamesni tyrimai“, – kalbėjo miežiškietė.
Tapusi projekto „Nedelsk“ gerosios valios ambasadore Panevėžio rajone veikli moteris pradėjo organizuoti ir maratonus. Pasak V. Karklytės, dažniausiai maratonai rengiami didžiuosiuose miestuose, bet kodėl jų negalima organizuoti ir kaime.
Todėl jau septintus metus kiekvieno birželio pirmąją dieną tryliktą valandą Miežiškių miestelyje esančiame Angelų slėnyje startuoja bėgimo ir ėjimo maratonas. Jauniausiai maratono dalyvei buvo vos trys savaitės.
„Maratonas skiriamas kovai su krūties vėžiu, o šiemet pagerbsime ir Bostono maratono aukų atminimą. Nebūtina nubėgti visų ratų, galima ir tiesiog nužingsniuoti simbolinį atstumą. Šventės esmė – susitikti su bičiuliais, draugais ir turiningai praleisti laisvalaikį.
Visais metais iš vakaro pliaupdavo lietus, o maratono dieną oras būdavo puikus. Gal kas nors iš aukščiau saugo ir palaiko gerus darbus“, – tiki miežiškietė.
Parama – gyvenimo užribyje atsidūrusiesiems
Ragindama bendruomenės moteris rūpintis savo sveikata, V. Karklytė suprato galinti nuveikti ir dar daugiau darbų. Skatinama to paties pykčio, kodėl visi geri dalykai aplenkia kaimą, ji į Miežiškius pasikvietė „Maisto banko“ direktorę ir Panevėžyje paskatino kurti padalinį.
„Tas pats pyktis, kodėl labdara renkama tik didžiuosiuose miestuose, kodėl į tai neįtraukiamos ir bendruomenės, paskatino į Panevėžio rajoną ateiti „Maisto banką“. Pati pradžia nebuvo lengva, nes Panevėžio padalinys neturėjo net savo transporto, todėl teko patiems ir po parduotuves važinėti, ir prekių pasikrauti, ir jas išdalinti. Kurį laiką net mano namai buvo virtę savotišku sandėliu. Dabar daug lengviau, užtenka tik nuvažiuoti ir pasiimti“, – pasakojo moteris.
Iš pradžių buvo ir besipiktinančiųjų, kad juos aplenkia parama, ir tos paramos kaip gėdingo dalyko atsisakančiųjų.
Kaip pasakojo V. Karklytė, kai kurie gyventojai nenorėjo priimti jiems siūlomos pagalbos, neva tai negarbė.
„Kaip galiu priimti paramą, aš juk normalus žmogus, ne girtuoklis“, – taip kai kurie atsisakydavo mūsų siūlomos pagalbos. Teko įkalbinėti ir net į namus nunešti maisto“, – prisiminė savanorė.
V. Karklytė gana griežtai nusiteikusi alkoholiu piktnaudžiaujančių šeimų atžvilgiu. Jos teigimu, asocialiems žmonėms reikalinga pagalba, bet ji turi būti teikiama kitokiu būdu. Buvo ir tokių atvejų, kad parama buvo piktnaudžiaujama, todėl teko ją nutraukti.
„Prireikė nemažai laiko, kol žmonės suprato, kad nėra prievolės juos remti maisto produktais. Tai ne europinės kruopos, kurios skiriamos pagal sąrašą. Tai yra papildoma parama, ją galima gauti ir tris mėnesius, ir visus metus. Daugelis paramą gaunančių šeimų – tikrai garbingos, bet sunkiai besiverčiančios užklupus ligai, įvairioms negandoms ar net sudegus namams. Pagelbėti gyvenimo duobėje atsidūrusiems žmonėms privalu“, – mano pašnekovė.
Rodo kelią jaunimui
Miežiškių bibliotekininkė džiaugėsi, kad į „Maisto banko“ veiklą įsitraukė daug jaunų žmonių. Prieš keletą metų pati V. Karklytė paragino tų šeimų, kurios gauna paramą, vaikus padėti išdalyti maistą, tačiau savanoriauti vis daugiau ateina ir jaunuolių, kurių šeimos paramos negauna.
„Jauni žmonės nėra blogi, kaip kad šiais laikais bandoma įteigti, geranoriškai padeda bendruomenės nariams išdalyti produktus. Tuos žmones reikia tik paskatinti ir palaikyti“, – įsitikinusi moteris.
Tarp daugybės veiklų ji atranda laiko darbui su vaikais. Bibliotekininkė prisipažino, kad anksčiau turėjusi mokykloje neformaliojo ugdymo būrelį, bet dėl laiko stokos teko jį palikti. Tačiau ir dabar su vaikais ji dirba be jokio atlygio ir neskaičiuoja valandų. Ši veikla padėjo ne vienam jaunuoliui žengti ne prasigėrusių tėvų pėdomis, o kitokiu keliu – šviesesniu.
„Turiu tokių jaunuolių pavyzdžių. Jie niekur nenorėjo dalyvauti, pernai kone per prievartą vieną vaikinuką išsivežiau į „Sniego gniūžtės“ stovyklą. Nors iš pradžių žiūrėjo kiek įtariai, bet vėliau taip susidomėjo, kad dabar dalyvauja visur. Tokios stovyklos, kai patys vaikai yra vadovai, o suaugusysis tampa tik savotišku kuratoriumi, vaikams suteikia pasitikėjimo savimi. Tada nereikia stovėti kur už kampo, trinti šaligatvių ir prisigalvoti negerų darbų“, – mano savanorė.
V. Karklytė įsitikinusi, kad suaugusieji turėtų nebijoti prisiimti daugiau atsakomybės už jaunąją kartą. Dažnas bijo sudrausminti blogai besielgiančius vaikus. Nereikėtų moralizuoti, bet būtina juos įtraukti į naudingą veiklą ir taip padėti suprasti savo klaidas.
„Turėjau vaikiną, kuris augo, neduok Dieve, kokioje šeimoje, nesitikėjau, kad iš jo kas išeis. Bet klydau, tėvo pėdomis jis nepasekė.
Manau, svarbiausia yra jauną žmogų nukreipti tinkama linkme, rasti būdų jį sudominti ir, žinoma, juo pasitikėti. Ir nebijoti pasakyti, kad elgiasi neteisingai. Aišku, kartais man atrodo, kad gal noriu per daug, bet juk dažnai negali kažko gero padaryti vien todėl, kad kažkas tave stabdo“, – kalbėjo miežiškietė.
Įgyvendino svajonę
Pasak veiklios moters, Miežiškių bendruomenė jau skaičiuoja vienuoliktus gyvavimo metus, tačiau dar laukia daugybė darbų – pradedant paplūdimio sutvarkymu ir baigiant nuorodų kaip didžiuosiuose miestuose įrengimu. Svarbiausia, kad į veiklą įsitrauktų ir visa bendruomenė. Nes vieno žmogaus iniciatyvos vaisiais džiaugiasi visi.
To puikiausias pavyzdys – žaidimų aikštelė, tokios gali pavydėti net miestiečiai. Viena mama, pasigedusi vietos vaikams žaisti, parašė projektą ir dabar visi džiaugiasi nauja žaidimų aikštele.
„Be bendruomenės – seniūno, parapijos klebono, kultūros namų kolektyvo, paprastų žmonių – nieko negalėčiau padaryti. Aišku, dėl tokios mano veiklos kenčia šeima. Dukra anksčiau pykdavo, bet dabar jau susitaikė. Sako, kad esu ligonis, ir nieko čia nepadarysi.
Kai matau, kad yra galimybė pagerinti bendruomenės gyvenimą, tai kodėl ja nepasinaudojus“, – sakė V. Karklytė.
Jos teigimu, niekada nereikia nustoti svajoti ir apie tai pasidalyti su kitais. Tada ir svajonės pildosi. Miežiškietė ilgokai svajojo įkurti sovietinių eglutės žaisliukų muziejų. Atrodo, kad šiai svajonei bus lemta išsipildyti, mat jau sukaupta per tūkstantį eksponatų iš visos Lietuvos.
„Reikia svajoti ir apie tai kalbėti. Jeigu svajonėmis su niekuo nesidalysi, jos ir liks neįgyvendintos. Žmonės susižavėję mano muziejaus idėja, todėl siuntiniai jau keliauja iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Istorija greitai nueina į nebūtį, todėl labai svarbu visa tai išsaugoti“, – mano moteris.
Kaip teigė bibliotekininkė, tai bus pirmas toks bendruomenės muziejus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Čia bus galima pamatyti originalių eglutės žaisliukų, išgirsti kiekvieno jų istoriją, prisiminti, kaip Kalėdas ir Naujuosius metus švęsdavo seneliai ir proseneliai.
„Vienas Kalėdų Senelis net iš po žemių atkeliavo į muziejų. Pernai rudenį jį radau visiškai atsitiktinai. Buvo toks prastas oras, kad nesinorėjo niekur net nosies kišti. Bet prisiverčiau nueiti iki pašto dėžutės. Tuo metu prie namų darbininkai kasė griovį kanalizacijai.
Žiūriu – ant smėlio krūvos didelis keistai baltas akmuo, tačiau tik priėjusi arčiau pamačiau, kad čia – Kalėdų Senelis. Net akys ant kaktos iššoko. Tai kaip tokioje vietovėje negali būti kalėdinių žaisliukų muziejus?“ – įdomią istoriją atskleidė V. Karklytė.
Lina DRANSEIKAITĖ
