Pasmerkti sunykti
Šimtametę istoriją menantys kultūros paveldo objektai – gamtos stichijų, piktadarių ir likimo valioje. Iš 230 Panevėžio rajone esančių paveldo vertybių – koplyčių, dvarų, koplytstulpių, meno kūrinių – per pastarąjį dešimtmetį rekonstruota maždaug 30 proc., daugiausia – dailės kūrinių.
Tik per stebuklą dar stūkso deginamos, niokojamos šeimininko neturinčios Nevėžninkų koplytėlės akmeninės sienos, bebaigiantis sugriūti Vadaktų dvaras, nors prieš keletą metų jį susigrąžino kadaise dvarininko palikuonis, pakelėje tarp Upytės ir Berniūnų besiglaudžiančią Memenčių koplytėlę saugo tik dvasininkų ir nežinomu panorusio likti verslininko gera valia.
Skaičiuojama, kad per metus Lietuvoje vien dvarų sunyksta apie dvidešimt. Pūvančių unikalių koplystulpių, suniokotų koplyčių surašyti niekas dar neapsiėmė.
Iš amžių glūdumos XXI a. pasiekusiam paveldui rekonstruoti valstybė lėšų neturi. Istorikai nesitiki, kad iš užmaršties išgelbėti praeities reliktą padėtų ir Europos Sąjungos paramos fondai.
Maldas pakeitė
orgijos
Kad naujam gyvenimui prikeltų Naujamiesčio seniūnijoje, itin vaizdingoje teritorijoje stūksančius Nevėžninkų koplytėlės griuvėsius, visuomenininkai pasiryžę į ją atsivežti netgi prezidentę. Aukščiausioji šalies valdžia į Nevėžninkus kartą jau buvo kviesta, tačiau sausio 13-ąją atvykti į nevyriausybinės organizacijos koplyčios liekanose surengtą akciją nerado laiko.
Idėjos restauruoti koplytėlę neatsisakanti visuomeninės organizacijos vadovė Odetė Abromavičiūtė tvirtina, kad Prezidentūra Nevėžninkų nepamiršusi.
„Nevėžninkai – nuostabi vieta renginiams, vasaros stovykloms, meno plenerams, o taip apleista. Ir dar kultūros paveldas žlunga”, – apgailestavo O.Abromavičiūtė.
Dar XIX a. antrojoje pusėje dvarininkų Eidrigevičių statytoje koplyčioje ilgą laiką melstis turėjo teisę tik turtingieji. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ja naudotis buvo leista ir parapijiečiams. Vaizdingoje vietovėje iškilusią šventovę mėgdavo lankyti ir kunigai iš Panevėžio.
Po karo koplyčios nebeliko. Ten, kur daug metų aidėjo maldos, sovietmečiu įkurta elektrinė, vėliau – Berniūnų trąšų sandėlis. Nors Atgimimo metais pastatas įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą, iki šiol valstybės turto fonde jis egzistuoja kaip trąšų sandėlis.
Kadaise buvusios koplyčios unikalumą dabar mena tik akmeninės sienos, kolonos pastato viduje ir virš pagrindinio įėjimo išlikęs Aukščiausiąjį šlovinantis užrašas lenkų kalba. Nepavyko išsaugoti nė koplyčios pasididžiavimo – virš altoriaus ant lubų tapyto balandžio.
Ne kartą gaisrų niokotoje koplytėlėje tarp nuodėgulių, plytgalių krūvų, besimėtančių plastikinių butelių akį traukia nuo žiemą vykusios akcijos užsilikę vaikų sukurtų angelų baltuojantys sparnai.
Kliudo biurokratai
Naujamiesčio Šv. apaštalo Mato parapijos ūkvedys Darius Vadapalas nepraranda vilties, kad laiko ir menko mentaliteto žmonių ardomoje koplyčioje po metų kitų prasidės restauracijos darbai.
„Dabar dirbame, kad pastatui būtų grąžintas tikrasis jo vardas – dokumentuose figūruotų nebe trąšų sandėlis, o Nevėžninkų koplyčia. Tada atsivers galimybės teikti paraišką paramai gauti jos rekonstrukcijai, o dabar – visi keliai užkirsti. Bet čia – Lietuva, ir biurokratinės kliūtys pačios didžiausios. Vien koplyčios vardui sugrąžinti metų prireiks”, – mano D.Vadapalas.
Ūkvedys su Naujamiesčio parapijos klebonu Algirdu Daukniu savo iniciatyva vylėsi užkonservuoti koplytėlę iki geresnių laikų. Tačiau, D.Vadapalo teigimu, verslininkų, panorusių aukoti pinigų griūvančiam kultūros paveldui, neatsirado.
„Kreipėmės net į premjerą, bet išgirdome aiškų atsakymą – sunkmetis. Valdžia savo vilas gali rekonstruoti, o kultūros paveldas tegul sugriūna, jam lėšų valstybės biudžete nėra”, – įsitikino D.Vadapalas.
Netoli koplyčios dūla ir buvęs Nevėžninkų dvaras. Dabar jame apsigyvenę žmonės, ir senosios dvaro dvasios nebeliko. Pasak D.Vadapalo, prieš keletą metų atvažiavę kažin kokie specialistai iš krosnių išsilupo ornamentais išpuoštus molinius koklius.„Dvarą šildė dvi krosnys – balta ir juoda. Abi buvo žmogaus silueto. Atidarius duris atrodydavo, kad rodo viena į kitą”, – pasakojo naujamiestietis.
Dvarvietėse – socialiniai
būstai
Jei ne kultūros paveldo likimu susirūpinę ir atlygio už tai nelaukiantys rajono gyventojai, Nevėžninkų likimo nebūtų išvengusi ir Upytės bažnyčios šventoriuje palaidotiems ir netgi legendoje apie garsųjį Čičinską minimiems dvarininkams Tauginams priklausiusi Memenčių koplyčia.
Buvęs Upytės klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius ir altruistas verslininkas pasirūpino koplytėlę užkonservuoti, kad jos neardytų laikas ir piktavaliai.
Kur kas žiauresnis likimas ištiko istorinę Krekenavos kleboniją. Iš pastato, kuriame kadaise viešėjo, paskui gyveno garsusis dainius Maironis, telikęs apgriuvęs kaminas. Nors, rajono Savivaldybės paveldo specialisto Petro Juknevičiaus teigimu, pastatas oficialiai nepripažintas neturinčiu šeimininko, nematyti, kad juo kas rūpintųsi. „Klebonija priklauso Krekenavos parapijai. Jo perduoti Krekenavos regioniniam parkui parapija nesutiko, o pati restauruoti pinigų neturi”, – „Sekundei” pasakojo P.Juknevičius.Iš penkiolikos Panevėžio rajone esančių dvarų Savivaldybės žinioje – penki. Tačiau tik pora saugomi kaip istorinės vertybės. Kituose, kaip socialiniuose būstuose, šeimininkauja gyventojai.
Istorikas pripažįsta, kad ir jie neskuba tvarkyti kadaise dvarininkų numintų takų. Iki šiol liko mįslė, kodėl kilo gaisras Naudvario dvarui priklausančiame tvartelyje. P.Juknevičius įtaria, kad ugnis galėjo įsiplieksti dėl gyventojų kaltės, nors ugniagesiai to neįrodė.
P.Juknevičius džiūgauja bent jau dėl išgelbėtos Naudvario koplyčios – prieš trejetą metų iš turto fondo Savivaldybei atitekęs statinys beveik baigtas restauruoti, liko tik sutvarkyti aplinką.
Plačiau skaitykite 2010 m. birželio 12 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A. Repšio nuotr. Paramos nebus. P.Juknevičiaus nuomone,
naivu tikėtis, kad Lietuvos kul-tūros paveldą išgelbės Europos
Sąjunga.
