Nors panevėžietė Joana Mikalauskienė po ketverių metų švęs 90-metį, o jos sveikata, kaip ir daugumos tokio amžiaus žmonių, nėra pati geriausia, šiai moteriai iš tikrųjų galima pavydėti darbštumo, kruopštumo ir sugebėjimo nusiraminimą rasti užsiimant mėgstamu darbu. Tris vaikus užauginusi, 6 anūkes ir 9 proanūkius turinti močiutė iki šiol vis dar siuvinėja gražiausius kilimus, neria vąšeliu, spalvingais ornamentais puošia pagalvėles, dėl kurių jos provaikaičiai neretai susiginčija.
Paklausa viršija pasiūlą
“Kada užeina toks jausmas, kai norisi kur nors lėkti, arba prisiminus savo gyvenimą apima liūdesys, tuoj pat sėdu prie kokio rankdarbio ir pati nepajuntu, kaip praeina diena. Dirbu tol, kol pavargstu. Pailsėjusi vėl tęsiu”, – pasakoja apie kasdien panašiai leidžiamas savo dienas J.Mikalauskienė.
Ši moteris savo kūrybos niekur neeksponuoja – ji artimiesiems kone visus darbus išdovanoja arba jais papuošia savo namus. “Man atrodo, kad yra kur kas gražiau už mane sugebančiųjų, užtat savųjų rankdarbių aš niekam nenoriu siūlyti. Man smagu, kai anūkės ir proanūkiai, gavę mano rankų darbo dovaną, nuoširdžiai dėkoja, pabučiuoja. Iš tikrųjų jiems vos spėju tų dovanų pridaryti – paklausa viršija pasiūlą”, – juokiasi pašnekovė. Pardavinėti rankdarbių moteris nebando: jos įsitikinimu, tiek, kiek į juos įdėta vargo ir laiko, pirkėjų siūlomi pinigai neatpirktų.
Dėl bausmės austi nenustojo
Siuvinėti ponia Joana sako išmokusi būdama 25-erių. “Pamačiau, kaip siuvinėja vyro pusseserė, ir man to užteko. Pirmas darbas buvo kilimėlis ant sienos su siuvinėtu katinu, jį padariau per dieną. Dar austi, verpti mokėjau, nėriau staltieses. Tiesa, pagalvėlę anksčiau išsiuvinėdavau per savaitę, o dabar tam prireikia dvigubai daugiau laiko”, – pasakoja pašnekovė.
Prisiminusi gyvenimo sunkumus J.Mikalauskienė dažnai nubraukia ašarą. Prieš 40 metų palaidojusi pirmąjį, o po šešerių bendro gyvenimo metų – ir antrąjį vyrą, panevėžietė daugumą vargų sako vargusi viena. Nelengva, anot jos, buvo vienai vaikus auginti. Ketvirtąjį, patį vyriausią, vos 10 mėnesių sulaukusį, sako palaidojusi. Kad išmaitintų vaikus, ne tik mokykloje valytoja dirbo, bet ir ausdavo namuose skareles, jas parduodavo. Pastarasis užsiėmimas buvo net su įsimintinu nuotykiu: už nelegalų darbą ir siūlų, išneštų iš fabriko, perpirkimą moteris buvo lygtinai nuteista metams kalėti. “Nors baimės tuo metu įsivariau pakankamai, austi dėl to nenustojau – juk vaikai būtų likę alkani”, – įsitikinusi ponia Joana.
Įsimintiniausia dovana – maišai
Moteris džiaugiasi, kad visos jos atžalos užaugo gerais žmonėmis. Ir anūkėmis bei jų vyrais panevėžietė labai patenkinta. Deja, nei dukros, nei anūkės siuvinėjimu per daug nesidomėjo, nors dvi vaikaitės siuvinėti ir buvo išmokusios. “Tam darbui reikia labai daug kantrybės ir gero regėjimo. Sūnaus dukra sako, kad jai labiau patinka megztinius megzti, nei siuvinėti arba nerti”, – tvirtina pašnekovė.
Ji tikina jau pripratusi nuolat dovanų gauti siūlų ir kitko, kas reikalinga pamėgtam užsiėmimui. Kartą gimtadienio proga, pasak J.Mikalauskienės, marti jai padarė tikrą staigmeną – padovanojo 24 maišus, tinkamus siuvinėti. “Marti pirma pati į svečius atėjo, o dovaną, sakė, turi kažkas atvežti, nes ji atseit nešti per sunki. Galvojau, kas ten per dovana, kad nepaneša, ogi paaiškėjo, jog tai – maišai siuvinėjimui”, – smagiai prisimena staigmeną moteriškė.
Išardo ir dirba iš naujo
Senosios namuose – pačios rankų darbo kilimas ant sienos, ant grindų, užtiesalas ant sofos, pagalvėlės, vąšeliu nertos staltiesės. Kai siūlų spalvos išblunka, daug nesvarsčiusi J.Mikalauskienė raštus ant rankdarbių persiuvinėja. Jei padarytas darbas pasirodo pačiai nepatrauklus, jį išardo ir dirba iš naujo. Jai ir anksčiau, ir dabar neblogai sekasi ne tik siuvinėti, bet ir derinti siūlų spalvas bei raštus. Besiuvinėdama ponia Joana ir pagieda, ir padainuoja, ir poterius sukalba. Labiausiai ji mėgsta mėlyną ir žalią spalvas.
Paprastai panevėžietė rytais keliasi 7 valandą. Prie rankdarbių tuoj pat nepuola, užsiima jais tik tada, kai apsiruošia po namus. Bene ilgiausiai senolė užtrunka nerdama staltieses: tam jai prireikia net kelių savaičių.
Namuose – ką nori ir kada nori
Devintą dešimtį bebaigianti J.Mikalauskienė pati teigia nesuprantanti, kodėl sulaukė tiek metų. “Ir kodėl aš tiek ilgai gyvenu? – stebisi savo ilgaamžiškumu. Pasak pašnekovės, jos tėvo mama mirė sulaukusi 114 metų – galbūt ir jai skirta būti ilgaamžei? Nors, kaip tvirtina, kartą butą nuomojusios merginos jai išbūrė 90 metų gyvenimą.
Labiausiai moteris apgailestauja dėl to, kad jaunystėje neturėjo galimybės mokytis: tėvai leido baigti tik 4 skyrius. Paskui tėvas mirė ir jai teko gyventi su ligota motina, taigi palaidoti svajonę siekti išsilavinimo.
Ligota ir sunkiai pavaikštanti senolė, nors vaikai ją kviečia gyventi pas save, nuosavos pastogės palikti neketina. Kiek galėdama ji pati apsitvarko namuose, kuriuose, kaip sako, gali daryti, ką nori ir kada nori.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Begales laiko turinti J.Mikalauskienė, jei rankdarbiai praranda grožį, daug nesvarsčiusi imasi juos perdirbti.
