Bibliotekos jau seniai nebėra vien tik knygų saugyklos. Kiekviename miesto rajone esantys jaukūs kultūros židinėliai tapo savotišku bendruomenės traukos centru, o darbuotojos – mokytojomis, psichologėmis, guodėjomis, draugėmis.
Išaugo savo drabužį
Bibliotekos jau seniai išaugo knygų saugotojos drabužį. Dabar į jas žmones vilioja ne tik galimybė peržvelgti naujausią spaudą ar prisėsti prie kompiuterio, bet ir susirasti bendraminčių, turiningai praleisti laisvalaikį ar prie kavos puodelio pasipasakoti apie užgriuvusias bėdas ar padiskutuoti rūpimais klausimais.
Pasak Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Leokadijos Vaitiekaitienės, šios įstaigos sparčiai pradėjo keistis maždaug prieš dvylika metų, kai kartu su projektu „Bibliotekos pažangai“ atėjo ir inovatyvios idėjos. Tada pakito bibliotekų funkcijos.
„Dabar jos yra bendruomenės centrai, susibūrimo vietos. Džiugu, kad per keletą metų bibliotekos tapo jaukios, šiltos ir šviesios, į jas norisi ateiti ir pabūti ilgiau. Labai svarbu, kad kiekvienas lankytojas būtų ir laukiamiausias svečias, ir šeimininkas“, – „Sekundei“ sakė L. Vaitiekaitienė.
Direktorės pavaduotojos teigimu, bibliotekose lankosi labai įvairaus amžiaus panevėžiečiai, tačiau galima išskirti dvi jų grupes – vaikų ir suaugusiųjų. Kai kurie padaliniai aptarnauja ir mažuosius, ir suaugusiuosius, o kai kurių specializacija – tik vienos kurios nors grupės literatūra. Tačiau įstaigos veidas labai priklauso ir nuo to, kuriame mikrorajone ji yra.
„Lankytojai labai įvairūs. Pastaraisiais metais pastebėjome, kad sumažėjo studentų, mat daug informacijos galima rasti internete. Didžiąją dalį suaugusiųjų sudaro senjorai ar bedarbiai, o vaikai labai įvairūs.
Pavyzdžiui, į Kniaudiškių gatvės biblioteką vaikai užsuka paruošti pamokų, nes čia dirbantys savanoriai moka juos sudominti labai įvairia veikla, o daug Smėlynės bibliotekos lankytojų – socialinės rizikos šeimos vaikai, su jais darbuotojos dalijasi sumuštiniais“, – pasakojo L. Vaitiekaitienė.
Reikia ne tik knygos
Kaip pažymi bibliotekininkai, vyresnio amžiaus skaitytojai į biblioteką vis dar užsuka kaip į šventovę, kurioje gali peržvelgti spaudą ar pasiimti į namus grožinės literatūros.
Anot L. Vaitiekaitienės, nors dėl riboto finansavimo negalima patenkinti visų skaitytojų poreikių, per daug skųstis nederėtų. Daugelis bibliotekos lankytojų jau įprato vertingos knygos palaukti eilėje.
„Knygų poreikis labai įvairus, vieniems įdomūs meilės romanai, lengvesnio turinio leidiniai, o kitiems – klasikinė literatūra. Kadangi negalime patenkinti visų poreikių, daugiausia dėmesio skiriame originaliai literatūrai, bet stengiamės nenuskriausti ir kitų skaitytojų“, –teigė bibliotekininkė.
Kad suaugusiesiems ir ypač senjorams reikia ne tik knygos, bibliotekininkai pastebėjo jau seniai, todėl daugelyje bibliotekų vyksta įvairūs renginiai, parodų pristatymai, susitikimai su įdomiais žmonėmis.
O Parko bibliotekoje buvo įkurtas vienintelis toks senjorų klubas „Pabūkime kartu“.
Kaip „Sekundei“ pasakojo šios bibliotekos vedėja Laima Vilčinskaitė, senjorų klubo branduolį sudaro apie dvidešimt žmonių, jie dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose.
„Viskas prasidėjo nuo advento vakaronių, tie patys žmonės susirinkdavo per įvairias šventes, ateidavo į susitikimus su gydytojais, menininkais, dalyvaudavo rankdarbių užsiėmimuose. Mūsų skaitytojai sensta, vaikų nėra daug, o ir tie patys sėdi prie kompiuterių. Todėl ir subūrėme senjorų klubą“, – kalbėjo L. Vilčinskaitė.
Ugdo ir kultūringa aplinka
Smėlynės bibliotekos vedėja Loreta Breskienė pasakojo, kad daugelis senjorų į biblioteką eina kaip į darbą. Kol perskaito visus periodinius leidinius, ir diena baigiasi. Bibliotekininkės juokauja, kad jiems galėtų patikėti ir įstaigos raktus.
„Mūsų bibliotekai jau trylika metų. Per tiek laiko daugelis skaitytojų tapo vos ne šeimos nariais. Žinome ir apie vaikų, ir apie anūkų problemas, gyvenimo vingius. Juk vieniši senjorai dažnai neturi su kuo išsikalbėti, kam pasipasakoti, todėl tampame savotiškomis psichologėmis ir draugėmis“, – tvirtino bibliotekininkė.
L. Breskienės teigimu, jų biblioteka skiriasi tuo, kad aplink – bendrabučiai, kuriuose įsikūrusių daug socialinės rizikos ar nepasiturinčių šeimų. Jų vaikai praktiškai gyvena bibliotekoje. Visas jų laisvalaikis – prie kompiuterio, bet bibliotekininkės stengiasi kiek įmanoma atitraukti nuo monitoriaus ir parodyti kitokios veiklos galimybes.
„Knygos skaitymas, net jeigu ji įdomi, yra darbas, o tai reikalauja nemažai pastangų. Kiek įmanoma stengiamės juos sudominti kitokia veikla – vasaros stovyklomis, viktorinomis, edukacine veikla. Tikimės, kad bent kultūringa aplinka padės suformuoti kitokius įgūdžius“, – vylėsi L. Breskienė.
Bibliotekos vedėjos teigimu, tik pasibaigus pamokoms daugelis vaikų eina ne į namus, o į biblioteką. Nors prie kompiuterio jiems leidžiama sėdėti ne ilgiau kaip valandą, po pusvalandžio pertraukos vaikai ir vėl lekia prie jo. O kartais ateina ir vedini jaunesniais broliais, seserimis.
Todėl patiems mažiausiems bibliotekininkės įrengė žaidimų kampelį, kur gali pavartyti knygelių, piešti ar žaisti.
Dalijasi pietumis
„Primename vaikams, kad pareitų namo bent pavalgyti, bet daugelyje šeimų jų niekas nelaukia ir pietūs negaruoja. Jie išeina, pavaikšto pusvalandį ir grįžta. Tenka ir pietums atsineštu sumuštiniu pasidalyti, o kaip kitaip. Biblioteka yra tapusi savotišku dienos centru, o mes – socialinėmis darbuotojomis“, – pasakojo bibliotekininkė.
Bibliotekos darbuotojos yra priverstos ne tik stebėti sudėtingas gyvenimo dramas, bet ir jose dalyvauti. Pavyzdžiui, asocialiai gyvenanti mama iš vaikų globos namų pasiima savo atžalą – neva nori su juo praleisti kuo daugiau laiko ir įrodyti, kad sugeba pasirūpinti vaiku. O iš tiesų jį patiki prižiūrėti bibliotekos darbuotojoms, o pati patraukia į šalia esantį alaus barą.
„Mes gyvename jų gyvenimus ir matome tas sudėtingas šeimynines dramas, kai vaikai iš girtaujančių tėvų yra atimami, vėliau sugrįžta, ir situacija kartojasi. Gaila, kad auga jau antra karta taip gyvenančiųjų. Prisimenu, pas mus lankėsi mergaitė iš asocialios šeimos, o dabar ateina jau jos vaikai“, – gyvenimo realybę atskleidė darbuotoja.
L. Breskienės teigimu, biblioteką lankantys vaikai dažnai namuose negauna ne tik tėvų šilumos, bet ir reikiamo dėmesio, todėl darbuotojos priverstos atstoti mokytojas ar net motinas.
„Vaikai auga mūsų akyse, ypač sudėtinga tampa paauglystė, todėl kartais juos po vieną pasikviečiame ir nuoširdžiai, bet griežtai pasikalbame apie jų elgesį. Dažnokai tai tikrai padeda. Kad pamokos bibliotekoje nenueina veltui, rodo, jog nemažai mūsų skaitytojų, jau užaugę ir išvykę gyventi į užsienį, su mumis bendrauja internetu. Jeigu nepamiršta mūsų, vadinasi, prisiminimai geri“, – padarė išvadą pašnekovė.
Tačiau kartais būna taip, kad vaikai, net jeigu ir visą dieną bibliotekoje sėdi gurgiančiais pilvais, atsisako priimti pagalbą. Tada darbuotojoms tenka gudrauti.
„Atsimenu, prieš kelerius metus pas mus lankydavosi du labai išdidūs berniukai. Net jeigu ir būdavo alkani, atsisakydavo visko, ką siūlydavome. Tada paprašydavome išnešti šiukšles ar padaryti kitą darbą. Taip užsidirbdavo litą kitą ir jo atsisakyti nebebuvo kaip – juk nusipelnė“, – pasakojo L. Breskienė.
Po savo stogu priima visus
Smėlynės bibliotekos vedėjos teigimu, būna ir taip, kad tenka kviestis ir greitąją, ir policijos pareigūnus. Mat kaimynystėje – ne itin geros reputacijos alaus baras, į jį užsuka įvairiausių klientų. Kone kiekvieną savaitę alaus baro lankytojai peržengia ir bibliotekos slenkstį. Vieni tiesiog sumaišo duris, bet dažniausiai užsuka tie, kuriuos iš aludės išvijo, o į namus niekas neįleidžia.
Pasak bibliotekininkės, jeigu žmogus nusiteikęs geranoriškai ir netrikdo kitų bibliotekoje esančių lankytojų, jis gali pasilikti, bet kartais prisireikia policijos pagalbos.
„Mūsų biblioteka įkurta itin sudėtingame rajone, todėl būna visko. Kita vertus, po savo stogu visada priimame visus, kurie tik nori. Todėl įvairius projektus ir edukacines veiklas rengiame ne tik su mūsų rajono mokyklomis ir darželiais, bet ir su „Senamiestiečio“ bendrija, Esperantininkų klubu, Gamtos mokykla, Vaikų dienos centru. Net savo teatro trupę turime. Mūsų veikla įvairi, bet visada turinti sąlyčio taškų su knyga“, – teigė L. Breskienė.
Į biblioteką – su kava ir šokoladu
„Židinio“ bibliotekos vedėja Irena Kartanienė tikino, kad į bibliotekas užsukti vaikus vilioja ne tik kompiuteris, bet ir kitokia veikla. O įdomios veiklos bibliotekoje tikrai yra – čia ne pirmus metus veikia „Šlepetės“ klubas.
Jo lankytojai ne tik užsiima rankdarbiais, bet ir susitinka su rašytojais ar eina į kino teatrą. Kaip pažymi bibliotekos vedėja, šio klubo branduolys – aktyvūs vaikai, jų pilna visur.
„Jau šeštus metus gyvuoja mūsų „Šlepetės“ klubas. Vieni vaikai noriai patys įvairias veiklas organizuojasi, o kiti nori, kad juos kas nors linksmintų, kad patiems nereikėtų nieko galvoti“, – teigė I. Kartanienė.
Vienos seniausių Šiaurinės bibliotekos vedėja Danutė Zuozienė teigė, kad vaikus į biblioteką gali pritraukti tik interaktyvi veikla ir naujovės, todėl stengiamasi kaskart jiems pasiūlyti ką nors naujo, o vyresni žmonės dažniau ateina norėdami išsipasakoti, pabendrauti.
„Šiais laikais vaikai yra labai smalsūs, daug moka ir žino, juos sudominti galima tik naujomis technologijomis. Todėl pačios turime domėtis, ieškoti savanorių, kurie norėtų ir galėtų dirbti su vaikais. O vyresnio amžiaus žmonėms svarbiausia yra knyga ir bendravimas, todėl būna, kad į biblioteką atsineša kavos ir šokolado, kad galėtų išsipasakoti savo bėdas“, – sakė D. Zuozienė.
Vasarą – apgultis
Bibliotekose niekada nebūna tuščia, tačiau vasaros mėnesiais į kai kurias mikrorajonuose esančias vaikų bibliotekas geriau nė nekišti nosies. Mat į čia vykstančias vasaros stovyklas susirenka daug daugiau mažųjų nei jų pajėgi priimti įstaiga.
Tačiau, pasak vaikų literatūros skyriaus „Žalioji pelėda“ vedėjos Alvidos Bratkauskienės, nė vienas nelieka už durų. Kai šilta, vieni įsitaiso su knyga kur nors po medžiu, kai kurie piešia kreidelėmis, spardo kamuolį ar žaidžia judriuosius žaidimus, dar kiti užsiima sau miela veikla.
Prasčiau būna lietingomis dienomis, kai tenka susispausti ir nedidelės patalpos virsta savotišku skruzdėlynu, kuriame vietos kitiems skaitytojams nebelieka.
„Sunkiai, bet telpame visi. Pernai į mūsų stovyklą kasdien dvi sesutės važinėjo net iš Velžio, mat nė vienoje stovykloje joms neatsirado vietos. Kol užauga, kiekvieną vasarą mūsų mikrorajono vaikai renkasi pas mus, paskui juos keičia kiti“, – sakė A. Bratkauskienė.
Vedėjos manymu, vaikus masina įvairios išvykos, netradicinė veikla. Kasmet bibliotekoje savanoriauja arba praktiką atlieka bent keli jaunuoliai, jie prigalvoja įvairių akcijų ir atrakcijų. Nors visas stovyklų finansavimas – vos keli šimtai litų, už kuriuos pakanka įsigyti popieriaus ir piešimo priemonių, nedidelių prizų, bibliotekininkės ir jų pagalbininkai vaikams stengiasi sukurti nepamirštamą vasarą.
Kasmet dar prieš stovyklos pradžią vaikai ir tėveliai teiraujasi, kada ji prasidės. Net trejų metų pyplių tėvai norėtų, kad jų atžalos galėtų dalyvauti stovykloje, tačiau tokių mažų darbuotojos nepriimdavo.
A. Bratkauskienė teigė, kad šią klaidą jau šiemet ištaisys, ir gegužės mėnesį mažyliai galės lankyti nemokamą stovyklą bibliotekoje.
„Mūsų rajonas didelis, kasmet sulaukdavome prašymų priimti ir darželinukus, tačiau tam nebūdavo galimybių.
Tad šiemet nusprendėme padaryti išimtį. Dvi Kolegijos studentės kaip tik gegužę mūsų bibliotekoje atliks praktiką, tad pažadėjo užsiimti su ikimokyklinukais. O vyresniųjų stovykla, kaip ir pernai, lauktų nuo birželio mėnesio“, – kvietė A. Bratkauskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
