Kaip šiuo metu gyvena Adolfo Hitlerio parankinių palikuonys? Ar juos slegia paveldėta kaltės našta? Šiuos klausimus dokumentiniame filme „Hitlerio vaikai“ kelia žydų režisierius Chanochas Zeevi. Prieš filmo kelionę į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį jį kalbino IQ apžvalgininkė Ieva Rekštytė.
Kodėl ėmėte domėtis A. Hitlerio aplinkos žmonėmis, jų šeimos nariais ir jų likimu?
– Susitikimas Miunchene vieną 1999 m. balandžio penktadienį neabejotinai tapo įvykiu, pakeitusiu mano gyvenimą. Tuo metu kūriau filmą „Martino Bormanno dingimas“ ir ieškojau jam medžiagos. Stovėjau priešais Traudl Junge namų duris. Ilgametė asmeninė A. Hitlerio sekretorė daug metų atsisakydavo kalbėti apie savo patirtį dirbant pas fiurerį, bet visiškai netikėtai sutiko susitikti su manimi, režisieriumi iš Izraelio. T. Junge man papasakojo apie M. Bormanną, mano tuomečio filmo herojų, ir pateikė vardus bei tikslius buvusių nacių, galinčių plačiau apie jį papasakoti, adresus. Šie žmonės vėliau inspiravo kitą mano filmą „Hitlerio vaikai“. Susitikęs su jais supratau, kaip svarbu papasakoti jų istorijas.
Izraelio švietimo sistema niekada nesidomėjo ta „kita puse“. Mes natūraliai koncentravomės į „savo pusę“, klausėmės nukentėjusiųjų nuo holokausto atsiminimų. Niekada nesigilinome į aukštas pareigas ėjusių nacių funkcijas, atsakomybę ir į tai, kokią įtaką jiems turėjo A. Hitleris. Mano nuomone, neįmanoma suvokti, kas yra holokaustas, netiriant pačių blogio šaknų. Po susitikimo su T. Junge supratau, kaip tai svarbu.
Kas buvo kebliausia renkant medžiagą ir filmuojant? Kaip jums pavyko prakalbinti pašnekovus?
– Pirmiausia, reikėjo surasti filmo herojus. Tam pasitarnavo ilgas tiriamasis darbas kartu su asistente vokiete, kuri dar ir padėjo su jais susikalbėti, nes mano vokiečių kalbos įgūdžiai nėra labai geri. Be to, buvo sudėtinga įtikinti pašnekovus atsisėsti priešais kamerą ir kalbėti apie save. Turėjau su jais susitikti asmeniškai prieš filmavimus, kad jie geriau pažintų mane ir suprastų mano tikslus. Jie norėjo įsitikinti, ar aš tikrai neieškau „geltonosios“ jų istorijos pusės, o noriu nuoširdaus dialogo.
Anot jūsų, gimti karo nusikaltėlio vaiku yra lemta likimo. Kaip su tuo likimu susidoroja šie žmonės?
– Turėjau galvoje, kad šie žmonės nesirenka būti karo nusikaltėlių vaikais ar vaikaičiais, jie tiesiog privalo susidoroti su šiuo šeimos „palikimu“, kad galėtų būti sąžiningi prieš save pačius. Manau, žmonės, sutikę kalbėti mano filme, ypač nemėgsta fakto, jog jų šeimos nepasakė jiems visos tiesos apie baisią jų praeitį. Todėl jie mano, jog dabar turi apie tai kalbėti ir kažkuria prasme pasitaisyti.
Mano nuomone, tai labai drąsūs žmonės. Buvo atvejų, kai jų šeimos nariai nepritarė tokiai viešai išpažinčiai prieš kameras ir net nutraukė ryšius su jais.
Filmo herojų istorijos iš tiesų buvo šokiruojančios. Mane labai stipriai paveikė. Girdėdamas kai kuriuos nežinomus dalykus apie šias šeimas kartais jaučiausi lyg žvelgčiau tiesiai velniui į akis.
Kokios didžiausios pamokos buvo jums pačiam?
– Suvokiau, kad tik pats žmogus pasirenka tapti karo nusikaltėliu. Jei esi etiškas ir turi sąžinę – niekada nesutiksi būti tokių baisių įvykių dalimi. Taip pat supratau, kad šaltumas, vyravęs tose šeimose, tikriausiai ir lėmė nusikaltėlių žiaurumą.
Kokios reakcijos „Hitlerio vaikai“ jau sulaukė?
– Mano nuomone, šis filmas Izraelyje jau kai ką pakeitė. Holokausto minėjimo dieną Izraelio televizija rodė šį filmą ir tikriausiai pirmą sykį mano šalis pamatė visiškai kitokį požiūrį. Po daugelio metų, per kuriuos buvo rodomi tik filmai apie išsigelbėjusiuosius iš nacių nagų, filmas „Hitlerio vaikai“ atrodė provokuojantis. Manau, kad ir „kita pusė“ dabar jaučiasi daug atviresnė dialogui ir labiau pasirengusi kalbėti apie tamsiąsias savo šeimų istorijas. Gavau nemažai tokių atsiliepimų iš Vokietijos.
Ar planuojate kada nors grįžti prie šios temos?
– Galvoju apie tai. Manau, kad tai svarbu, tačiau kol kas dar nežinau, kokiu būdu šios temos link eiti dabar. Po tokio daugybę emocijų ir išgyvenimų pareikalavusio projekto norisi nors trumpos pertraukos.
Ch. Zeevi
Televizinės ir kino dokumentikos režisierius jau 15 metų kuria filmus, kuriuose gilinasi į tarp skirtingų žmonių grupių egzistuojančias konfliktines įtampas, susitaikymo galimybes ir analizuoja, kaip socialinės ir politinės aplinkybės formuoja žmogaus identitetą;
Yra įkūręs dokumentinių filmų kompaniją „Maya Production“;
2006 m. Berlyno žydiškų filmų festivalyje apdovanotas Tolerancijos prizu.
