T. Janeliūnas.
Pastarąsias savaites vėl nusirito kaltinimų medikams banga – mirusiųjų nuo meningokoko infekcijos vaikų tėvai apkaltino medikus nepakankamu dėmesiu ir abejingumu. Nusirito ir, kaip visada, atsitrenkė į abejingesnius nei Trakų pilies sienos medicininės-juridinės sistemos bokštus. Valstybinė medicininio audito inspekcija (VMAI) reagavo į tėvų skundą, ėmėsi tyrimo, tačiau, kaip visada, apsiribos formaliais konstatavimais, kad viskas vyko tvarkingai. Abejingumas nukentėjusiesiems toliau plinta biurokratinių procedūrų nustatytu greičiu.
Bus tiriami medikų paaiškinimai, bet ignoruojami tėvų, kurie stebėjo kiekvieną gęstančio vaiko minutę, argumentai. Tokios pat biurokratinės procedūros retai pateikia medikams nepalankias išvadas. Formaliai sunku įžvelgti skirtumą tarp laiko ir dėmesio, kurį medikas privalo skirti pacientui, ir kurį galėjo. Medicininio audito išvados paprastai konstatuoja tik privalomų reikalavimų laikymąsi ir tik išties grubios medikų klaidos, jei jos dar ir užfiksuotos biurokratiniuose įrašuose, gali užtraukti kokią nors atsakomybę. Tačiau mirusiųjų artimieji žymiai labiau jaučia skirtumą tarp „privalėjo“ ir „galėjo“. Ir būtent jiems sunku atsikratyti abejonių, ar šis skirtumas negalėjo kainuoti gyvybės.
Paprastiems mirtingiesiems aiškinti beprasmiška?
Sveikatos apsaugos sistema iki šiol liko viena uždariausių mūsų šiaip jau vis labiau viešo gyvenimo sričių. Galima iki smulkmenų stebėti politinių sprendimų priėmimo procesą, nagrinėti bankų ir privačių kompanijų finansines ataskaitas, sekti savo esamų ar būsimų pensijų skaičiavimo formules, tiksliai žinoti, kokių priedų pridėta į mūsų perkamos duonos kepalą, tačiau žinoti, kaip mus gydo ar turėtų gydyti – vis dar yra išskirtinė medikų kastos privilegija.
Neretai dėl to net į mirusiųjų artimųjų pastangas išsiaiškinti tiesą medikai atsako arogantišku rankos mostu – neva šios medicininės informacijos paprasti mirtingieji nesupras, todėl net aiškinti nėra ko. Nuo meningokoko infekcijos tiesiog miršta žmonės (Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, mirtingumo rodiklis pasaulyje gali siekti net 1 iš 10 atvejų). Ir tokio paaiškinimo turėtų užtekti!
Iš tiesų, kaltinti medikų dėl visų ligų komplikacijų ir netikėtų mirčių negalima. Tačiau ir patys mirusiųjų ar prastai gydytų pacientų artimieji tai supranta, todėl teisybės ieško paprastai tik tuomet, kai tikrai jaučia, kad „kažkas ne taip“. O dažniausiai į medikus vis dar žiūri kaip į vienintelius gelbėtojus ir tikisi, kad jie laikysis Hipokrato priesaikos ir stengsis padėti ligoniui.
Medikų abejingumas, korumpuotumas ir cinizmas tampa bene didžiausią mirtingumo lygį turinčia infekcija.
Tačiau medikų abejingumas, korumpuotumas ir cinizmas tampa bene didžiausią mirtingumo lygį turinčia infekcija. Nors kalbama apie tai nuolat, tačiau realybė kelia pasibaisėjimą ir niekas nesikeičia jau daugelį metų – vis dažniau medikai žiūri į vokelius, o ne pacientą. Šios tradicijos tampa tokios įprastos, kad persmelkia visą sistemą nuo eilinių šeimos gydytojų iki medicinos įstaigų ir privačių kompanijų konglomeratus valdančių „krikštatėvių“.
Nepataisomi įpročiai
Nešti vokelį šeimos gydytojui tampa tokiu pat įpročiu, ypač senesnio amžiaus žmonėms, kaip kas mėnesį nusipirkti būtinų receptinių vaistų. Kad ir 20 litų, bet „daktarėliui“ padedama jau be jokių „įžangų“ – vien už tai, kad gydytojas išrašytų tradicinį receptą. „Daktarėlis“, žinoma, be komentarų vokelį priima kaip savaime suprantamą dalyką. Nesvarbu, kad jo dėmesys lankytojui truko tik 5 sekundes ir net į akis nežvilgtelėjo.
Štai, jeigu pacientas pasiskųs kokiu nors nauju negalavimu – gydytojas gali pasiūlyti pasidaryti papildomus kraujo tyrimus. Po mėnesio – dar kartą. Ir dar kartą, jei niekas nepagerės. Na, gal iš inercijos pasiūlys kokį naują vaistą, kurį yra įpratęs išrašyti panašių simptomų kamuojiemiems lankytojams. Pavargęs ir vis labiau nerimaujantis pacientas po kurio laiko gali užsigeisti labiau kvalifikuoto specialisto konsultacijos. Štai čia jau šeimos gydytojo dėmesys gali kainuoti brangiau – juk egzistuoja kvotos siuntimams pas chirurgus, neurologus, endokrinologus ir kitus specialistus. Pats gydytojas vargu ar pasiūlys – kuomet yra daugiau prašančių, tenka kažkaip atsirinkti. Neretai atsirinkti padeda paciento supratingumas – jis pats turbūt geriau jaučia, kad jam jau tikrai reikia konsultacijos pas kitą specialistą ir papildomai motyvuos savo „daktarėlį“.
Sudėtingesniais atvejais mūsų nemokama medicina kainuos gerokai brangiau. Jei pagaliau patekote į palatą (o tai gali būti ne taip paprasta) ir jums numatyta operacija – būsite aplankytas tiek kartų, kad susiprotėtumėte, jog reikia užsimokėti. Žinia, kiek turėtumėte duoti gydytojui, tarsi neišnaikinamas burtažodis, kybantis jūsų palatoje, bus greitai paskleistais kitų pacientų lūpomis. Net jei jaučiatės nejaukiai šalia kitų pacientų – nieko tokio. Gydytojai tokio nejaukumo jau senokai atsikratė. Rimtesnių operacijų kainos kopia ir per tūkstantį litų, negalima pamiršti ir papildomų gydytojų, pavyzdžiui, anesteziologų, bei slaugytojų.
Pagal „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atliktą korupcijos žemėlapį 2008 m. matyti, kad pirmosios keturios institucijos, kuriose dažniausiai gyventojams teko duoti kyšį – sveikatos apsaugos įstaigos. 20 proc. apklaustųjų kyšį davė miestų ir rajonų ligoninėse, 16 proc. – poliklinikose, 15 proc. – respublikinėse ligoninėse ar klinikose, 14 proc. – kitose valstybinėse gydymo įstaigose. Iš tų, kurie per penkerius metus kontaktavo su medikais, dirbančiais miestų ir rajonų ligoninėse, daugiau nei pusė davė kyšį!
Visuotinė kyšininkavimo atmosfera susirgusiam žmogui bei jo artimiesiems sukuria tokį spaudimą, kad reikia būti labai šaltų nervų ir principų, kad atsilaikytum.
Žinoma, atsiranda nesusipratėlių. Gydytojai ir juos priima bei gydo. Esama ir dorų medikų, kurie laikosi savo principų – apie juos, kad „neima“, taip pat gandas pasklinda gana plačiai. Dalis medicinos darbuotojų, kurie neturi tiesioginio kontakto su pacientais ar farmacininkais, tenkinasi varganu oficialiu atlyginimu ir būtų nemoralu visus sveikatos sistemos darbuotojus kaltinti kyšininkavimu. Bet visuotinė kyšininkavimo atmosfera susirgusiam žmogui bei jo artimiesiems sukuria tokį spaudimą, kad reikia būti labai šaltų nervų ir principų, kad jam atsilaikytum. O kai tave spaudžia negalavimas ir baimė, kuo jis gali baigtis – principams nebėra laiko.
Baisiausia, kad šie įpročiai labai greitai įtraukia ir jaunus medikus. Dar rezidentūroje besisukiojantys jaunuoliai išmoksta atsikratyti sąžinės priekaištų ir ima skubėti vytis vyresniuosius. Juk jiems irgi reikia gyventi – auginti vaikus, statytis namus, pirkti automobilius, grąžinti paskolas. Oficialus mediko atlyginimas tikrai neatpirks ilgų mokslo metų ir atsakomybės.
Tiesa, atsakomybė – sąvoka reliatyvi. Ilgainiui ji mažėja, nes tampa rutinine. Dalis tų, kuriems ši inercija nepatinka, skuba išvažiuoti iš Lietuvos ar dirbti privačios medicinos srityje. Čia bent jau daugiau aiškumo ir skaidrumo. Tačiau įdomu tai, kad privačios medicinos įstaigos ne visada gali konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis – „pelningoje“ viešojoje įstaigoje, kokioje nors poliklinikoje, kur dideli pacientų srautai, neoficialus atlyginimas gali būti gerokai didesnis, nei privačioje.
Mažas kyšis – taip pat nusikaltimas
Kurį laiką smulkūs kyšiai medikams buvo net įteisinti legaliai – iki 2006 m. Civiliniame kodekse galiojo nuostata, leidžianti atsidėkoti medikams dovana, neviršijančia 125 litų vertės. Ši praktika pratęsė tradiciją, kad šiaip jau kyšis – blogas dalykas, bet medikams juos duoti galima ir net pageidautina. Tiesa, saugant medikų savigarbą tai buvo vadinama „atsidėkojimu“. Deja, net ir mažas nusikaltimas yra nusikaltimas, kokiu vardu tai bevadintum.
Legendinis Niujorko meras Rudolphas Giulianis tai puikiai suprato, todėl savo ambicingą kovos su nusikalstamumu Niujorke pradėjo nuo to, kad ėmė kurti nepakantumo atmosferą smulkiam chuliganizmui ir sienų terliotojams.
Tai, kad Lietuvoje Civilinio kodekso nuostata dėl „padėkos“ buvo panaikinta, nepanaikino visuomenės suvokimo, jog „atsidėkojimas“ medikams yra nerašytas įstatymas.
Kodėl mums nepradėti gryninti sveikatos priežiūros sistemos nuo paprastų dalykų – nepakantumo smulkiems kyšiams ir „dovanėlėms“ medikams? Galbūt tai priverstų medikus galvoti visų pirma apie ligonį, o ne tai, kiek jis gali „neformaliai atsilyginti“. Žinoma, tai savaime nepakeis kai kurių medikų abejingumo ir cinizmo. Tačiau pacientai ir jų artimieji neturėtų jaustis kaltais kiekvieną kartą, kai tenka kreiptis į gydytojus ir nerimauti ne vien dėl savo sveikatos, o ir kada bei kokio dydžio vokelį perduoti gydytojui. Savigarba ir pasitikėjimas turi egzistuoti abiejose pusėse – tuomet galbūt ir gydytojai atsakingiau vertins savo sprendimus, o ne tik abejingai numos ranka į „paprastus mirtinguosius“.
Korupcija policijoje ilgą laiką taip pat buvo vertinama kaip nesunaikinamas blogis. Tačiau užteko intensyvesnių pastangų parodyti, kad policininkai gali ne tik imti kyšius, bet ir bausti kyšių davėjus – ir tendencijos ėmė keistis. Kažkodėl viešumoje neteko girdėti, kad koks gydytojas būtų „įdavęs“ įkyrų pacientą, primygtinai siūlantį kyšį. O tokių istorijų taip pat reikėtų. Galbūt tuomet padidėtų pasitikėjimas medikais ir sumažėtų istorijų apie jų aplaidumą ir abejingą požiūrį į ligonius.
