Nesibaigianti Rusijos agresija prieš Ukrainą išgrynino savotišką takoskyrą. NATO pajėgų vadas Europoje Philipas Breedlove’as jau viešai pripažįsta, kad išbandytą scenarijų Rusija gali panaudoti kitose Rytų Europos valstybėse, net Aljanso narėse. Todėl būtina ruoštis atremti galimą puolimą. Europoje skamba ir visai kitokių balsų. Slovakijos premjeras Robertas Fico, nors stabdyti Rusijai įvedamų sankcijų nesiryžo, viešai pareiškė, kad jos – beprasmės. Vengrijos vyriausybės vadovas Viktoras Orbánas buvo dar iškalbingesnis – jis draudimus pavadino šūviu sau į koją. O Prancūzijos net Ph. Breedlove’o įspėjimai, kad Rusijos agresija gali išplisti ir į NATO šalis, neatgraso nuo planų Maskvai į rankas įteikti grėsmingą ginklą – karo laivus „Mistral“.
Sąrašą būtų galima tęsti. Bet kaip tai pavadinti? Politine šizofrenija? Gal tiesiog hamletišku klausimu, būti ar nebūti su Rusija? Karo sąlygomis kiekvienas pasirinkimas tampa būtent toks. Tik ar mes tai jau tikrai suprantame?
Vien pastarųjų mėnesių Lietuvos informacinis laukas pateikė ne vieną tokį hamletišką klausimą. Pradėkime nuo „smulkmenos“ – Lietuvos krepšinio klubams iškilusios dilemos, ar dalyvauti VTB Jungtinės krepšinio lygos varžybose. Net garsus Lietuvos krepšinio veikėjas Tomas Pačėsas visus įtikinėjo „nepainioti sporto ir politikos“. Ir, jei ne Lietuvos grandams pasitraukus staiga išgaravęs pačių rusų noras varžytis vien su mūsų nevykėliais, mažiausiai trys klubai būtų „nepainioję“. Nemaža dalis tų komandų gerbėjų turbūt būtų džiaugęsi galimybe savo miestų arenose išvysti Maskvos CSKA ar kitus Rusijos krepšinio milžinus.
Mus atkakliai ragina nieko su niekuo nesieti. Juo labiau nekelti klausimo, būti ar nebūti su V. Putino Rusija?
Patys rusai pripažįsta, kad VTB lyga – politinis projektas. Vakaruose tai vadinama „minkštąja jėga“ – bandymu sporto priemonėmis pamėginti išlaikyti Rusijos įtaką buvusiose Varšuvos pakto valstybėse. Nedidelė paslaptis, kad šio projekto iniciatoriai bei vykdytojai yra aktyvūs imperinės Rusijos politikos šaukliai ir įgyvendintojai. Bet būtent jie net Ukrainos įvykių kontekste ragina „nepainioti sporto ir politikos“.
Be to, mums siūloma nepainioti ne vien sporto ir politikos. Kalbant apie santykius su Rusija, galbūt net dažniau raginama nesuplakti verslo ir politikos. Pavasarį prorusiškais pareiškimais skandalą Lietuvoje sukėlęs bendrovės „Šiaurės vilkas“ vadovas Vilius Kaikaris šį kartą stengiasi būti atsargus ir nebeįtikinėja, kad Rusijos stabdymo politika pražudys Lietuvą.
V. Kaikaris ne vienas. Rusijai jau įvedus atsakomąsias sankcijas maisto produktams, garsesnis už jį verslininkas Gediminas Žiemelis džiaugėsi kone amžiaus sandoriu – su Rusijos koncernu „Rostec“ įsteigta bendra įmone ketvirtajam Maskvos oro uostui statyti. Tokia žinia verčia vėl užduoti beveik hamletišką klausimą. Kaip reaguoti? Džiaugtis Lietuvos verslininko sėkme ar nerimauti, kad mainais už galimybę puikiai užsidirbti Rusijoje G. Žiemelio ryšiai, įtaka ir net kapitalas Lietuvoje bus išnaudotas didžiosios kaimynės tikslams įgyvendinti?
Ką reiškia raginimai nepainioti verslo ir politikos, kai V. Žiemelio verslo partneriu tapęs koncerno „Rostec“ vadovas yra vienas įtakingiausių Rusijos žmonių Sergejus Čemezovas. O jei žinai, kad ne vien šio žmogaus ideologinės nuostatos, bet ir politinė įtaka bei ryšiai su kariniu pramoniniu kompleksu susiję su agresija Ukrainoje?
Bet esame prašomi politikos nepainioti ir su asmenybėmis. Todėl turbūt turėtume, šiukštu, neišvesti jokių paralelių su G. Žiemelio verslo Rusijoje sėkme ir partijas kaitalioti mėgstančio jo tėvo Vidmanto Žiemelio dalyvavimu Europos Parlamento rinkimuose Darbo partijos sąraše.
Tikriausiai turėtume paklausyti ir Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės raginimų Darbo partijos frakcijos nario Sergejaus Dmitrijevo postringavimų nesieti su pačia partija. Daug prišnekėjo minėtas Lietuvos rusų sąjungos lyderis apie paramą Kremliaus politikai, bet turbūt neturėtume to sieti ir su šios sąjungos veikla. Ir, žinoma, nereikėtų manyti, kad pati Rusų sąjunga gali turėti ryšių su Kremliumi. Net jei esame girdėję, kad jos atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su vienu agresijos prieš Ukrainą architektų Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu ir jo įkurtu Rusų bendrijų kongresu.
Tai tik keli pavyzdžiai, o jų yra daugybė. Bet mus atkakliai vis kas nors ragina nieko su niekuo nesieti. Juo labiau nekelti hamletiško klausimo, būti ar nebūti su Vladimiro Putino Rusija? Tik ar tokiu atveju mums gresianti bent jau dalį Europos apėmusi politinė šizofrenija nepražudys Lietuvos anksčiau, negu sulauksime tikrosios agresijos, nuo kurios net minėtas T. Pačėsas sakė esąs pasirengęs ginti tėvynę su šautuvu rankose?
