Nobelio literatūros premijos laureatė H. Müller rašo tik apie tai, ką pati patyrė.
Nobelio literatūros premijos laureatė Herta Müller romanu „Amo sūpuoklės“ atvertė ne kiekvienam žinomą istorijos puslapį – vokiečiai sovietų lageriuose. Tai nebuvo Antrojo pasaulinio karo belaisviai, o žmonės, netikę karui: per jauni, per seni ar ne viso proto. Vyrai ir moterys, turėję išpirkti kaltę, kad yra vokiečiai – karą pralaiminčios tautos atstovai.
Neseniai ir Lietuvoje išleistas H. Müller romanas „Amo sūpuoklės“ paremtas konkretaus žmogaus – Rumunijos vokiečių mažumos atstovo Oskaro Pastioro – gyvenimo istorija. Septyniolikmetis jaunuolis, vėliau tapęs poetu, 1945-ųjų sausį buvo išvežtas į priverstinio darbo stovyklą Ukrainoje. Kartu su kitais likimo broliais jis tapo nemokama sovietų darbo jėga. Gyvenimo sąlygos čia visiškai prilygo lietuvių tremtinių kančioms Sibiro lageriuose. Grįžęs iš priverstinio darbo stovyklos O. Pastioras daugelį metų niekam nepasakojo apie patirtus pažeminimus, gyvuliškas gyvenimo sąlygas ir nuolatinį įkyrų palydovą „alkio angelą“ . H. Müller buvo pirmasis žmogus, kuriam jau ištrūkęs iš socialistinės Rumunijos į Vokietiją O. Pastioras atvėrė giliai viduje užslėptų prisiminimų klodą. Atrodo, kad H. Müller O. Pastioro „nuodėmklause“ tapo neatsitiktinai.
Suvienijo ta pati lemtis
H. Müller gimė 1953 metais Rumunijoje, švabiškame Nickidorfo kaime Banato srityje. Rašytoja kilusi iš vokiečių, kuriuos XVIII amžiuje Habsburgai atkėlė į dabartinės Rumunijos teritoriją. Jos senelis buvo turtingas ūkininkas, kurio turtą rumunų komunistai nacionalizavo. H. Müller tėvas – sunkvežimio vairuotoju dirbęs buvęs esesininkas, kurio įtūžio priepuoliai jai keldavo siaubą. Motina – viena iš 80 tūkstančių etninių vokiečių, penkeriems metams išsiųstų į sovietinę priverstinio darbo stovyklą. Net ir vardą rašytoja gavo iš motinos draugės, mirusios badu Gulage. Mirusios badu, arba „alkio angelo“ paleistos kristi ir sudužti, kaip pasakytų O. Pastioro prototipas Leo iš 2009-aisiais dienos šviesą išvydusio H. Müller romano „Amo sūpuoklės“.
Tad tai, ką rašytoja išgirdo iš O. Pastioro lūpų, jai nebuvo visiškai nežinoma. Tačiau vis vien sukrėtė. „Man lyg ir gėda buvo, kad verčiu jį antrą kartą patirti baisiausius gyvenimo dalykus, bet mačiau, kad jis nori išsipasakoti“, – apie iki pat O. Pastioro mirties trukusius susitikimus viešnagės metu Vilniuje pasakojo rašytoja.
Ji mano, kad konkrečias lagerio buities detales, kvapus, net darbo judesius O. Pastioras tiksliai įsiminė ir atpasakojo ne tik todėl, kad buvo intelektuali asmenybė, bet ir todėl, kad buvo labai vienišas – savo būtį medituodavo naktimis, kai iš alkio negalėdavo užmigti. Užsidarymą savyje dar labiau didino ir O. Pastioro asmeninė paslaptis – lagerio gyventojams nepriimtinas homoseksualumas, kurį ten teko slėpti, nes kitaip būtų buvęs nulinčiuotas.
Po O. Pastioro mirties 2006 metais rašytoja pasijuto lyg stabo ištikta. „Iš užrašų bylojanti asmeninė artuma netektį tik dar padidino. Tik po metų įstengiau tiek prisiversti, kad atsisveikinau su „mudu“ ir ėmiausi viena rašyti romaną“, – prisiminė H. Müller.
O. Pastioro pasakojimą romane rašytoja papildė savo talentu: nuostabia kalba, kupina lyriškų metaforų („daugelis poetiškų metaforų yra jo, esu tikra, jis jas sugalvojo būdamas ten, stovykloje, o aš, pridurdama savas, stengiausi, kad jos būtų ne blogesnės“), išplėtotais personažų, apie kuriuos O. Pastioras tik užsiminė, charakteriais („kartais aš jo prašydavau papasakoti daugiau apie vieną ar kitą žmogų. Kartais papasakodavo, o kartais sakydavo: imk jį, atiduodu jį tau“).
Aplankė O. Pastioro lagerį
2004-aisiais rašytoja kartu su O. Pastioru lankėsi vietose, kuriose šis buvo ištremtas. Jų kelionė į romano teksto audinį įaudė dar daugiau iškalbingų detalių ir poetiškų metaforų. Apie vienos jų atsiradimą H. Müller pasakojo šypsodamasi: „Ko jau ko, bet O. Pastioras nieko neišmanė apie augalus. Kai nuvažiavome į buvusio lagerio vietą, pamačiau laukuose raudonuojančią balandūnę (Meldekraut – vok., loboda – rus.), iš kurios badaujantys tremtiniai pavasarį virdavo sriubą. Tačiau šią žolę Oskaras vadino levanda“, – juokėsi rašytoja. Romano tekste balandūnė tapo žodžiu, išjudinusiu ištisą metaforų ir prasminių asociacijų virtinę.
H. Müller pasakojo, kad Vokietijoje buvo kilusi diskusija, kurią išprovokavo poetinė jos romanų kalba. Esą kaip galima tokia gražia kalba rašyti apie tokius baisius dalykus. „Mano kalba – poetiška? Bet juk taip ir turi būti, juk tai vaizdavimo kalba. Ir kai sakoma, kad ji per graži, tai ne visiškai teisinga. Grožis mene – tai truputį kai kas kita, nei graži suknelė ar baldas. Tai sunkus grožis, toks, kurio neįmanoma ištverti, – aiškino rašytoja ir pridūrė, kad sąmoningai laužė daugiausia rusų autorių suformuotas rašymo apie Gulagą stiliaus tradicijas. – Poezija mano romanuose atsiranda specialiai.“
Tačiau šio „sunkaus grožio“ kūrimo proceso rašytoja nemistifikuoja: „Aš ne kuriu, tiesiog pasakoju. Taip, kartais tekstą keičiu 20–30 kartų, bet tai savaime suprantama. Kiekvienas darbas yra darbas.“
Saugumiečiai paskleidė apkalbas
Kantrybės, ištvermės ir stiprybės esant bet kokioms sąlygoms H. Müller išmokė gyvenimas. Po germanistikos ir romanistikos studijų Timišoaroje, 1976 metais ji vienoje gamykloje pradėjo dirbti vertėja. Po trejų metų ją bandė užverbuoti Nicolae Ceausescu režimo slaptoji policija „Securitate“. H. Müller atsisakė. 2009-ųjų pabaigoje atsiimdama Nobelio literatūros premiją ji taip prisiminė šį gyvenimo momentą: „Laikydamas portfelį po pažastimi agentas tyliai pasakė: „Dabar pasigailėsi, nuskandinsime tave upėje.“ Atsakiau labiau sau nei jam: „Jei pasirašysiu, negalėsiu gyventi, turėsiu nusiskandinti pati. Geriau tai padarykite jūs.“
Kitą dieną prasidėjo persekiojimas. Kasdien prieš darbą H. Müller privalėdavo prisistatyti direktoriui, profsąjungos pirmininkui ir partijos sekretoriui, kurie kiekvienąkart spaudė išeiti iš darbo. Netekti darbo tais laikais reiškė, kad naujo susirasti taip pat nepavyks.
Galop iš jos buvo atimtas darbo stalas, bet eiti namo negalėjo, nes tai būtų buvęs pretekstas atleisti. Paskui imtasi dar vieno mėgstamo saugumietiško metodo: tarp bendradarbių paskleistos apkalbos, kad ji – informatorė. „Tai buvo blogiausia. Nuo puolimo gali gintis, prieš šmeižtą esi bejėgis. Kasdien laukiau visko, taip pat ir mirties“, – po dviejų dešimtmečių pasakojo H. Müller.
Persekiojo ir Vokietijoje
Neturėdama kur dėtis būsimoji rašytoja sėdėdavo laiptinėje ant laiptų ir pasidėjusi ant kelių žodynus dirbdavo. Prieš sėsdama ant laiptų pasitiesdavo nosinę – panašią į tą, kurią išlydėdama į mokyklą kasryt nepamiršti ragindavo švelnybes nelabai mėgusi jos mama, šiuo ritualu reiškusi meilę dukrai.
Nosinė – mamos apsaugos bei rūpesčio simbolis – po daugelio metų išnirs H. Müller romane „Amo sūpuoklės“. Lagerio kankinys Leo elgetaudamas iš senos ukrainietės gavo dovanų siuvinėtą balto batisto nosinę. Šios senutės sūnus, Leo ir O. Pastioro vienmetis, kamavosi baudžiamajame batalione Sibire, nes kaimynas jį įskundęs. Tad moteris, dovanodama nosinę jam, galvojo apie savo sūnų.
Prisiminimai apie nosinę iš vaikystės H. Müller suteikė tvirtybės ir padėjo ištverti persekiojimus, kurie truko ir rašytojai pagaliau 1987 metais ištrūkus į tuometę Vakarų Vokietiją. Telefonu ji ir toliau sulaukdavo grasinimų nužudyti ir kaltinimų, kad ji šizofrenikė (apie šį saugumiečių metodą skaitykite 120 psl.) – netgi nuvertus N. Ceaucescu. „Mes čia pat, jums liko nedaug laiko, – pasigirsdavo balsas ragelyje. – Liaukitės, jei jums brangi gyvybė.“ Federalinė žvalgybos tarnyba rašytojai patarė atsisakyti naktinių pasivaikščiojimų po parką, nesilankyti nepažįstamų asmenų butuose ir niekada negyventi apatiniame namo aukšte.
Ir, nors anoniminiai grasinimai jau liovėsi, H. Müller Berlyne vis dar tebegyvena viršutiniame namo aukšte.
