Savaitgalį Algirdiškyje ketvirtą kartą vyko veislinių gyvūnų paroda. Į ją ūkininkai, gyvulių augintojai ir veisėjai atvežė parodyti, ką turi geriausio. Ir nors kai kurie gyvūnai buvo nupirkti tą pačią dieną, smalsuoliai tikrai turėjo kur paganyti akis.
Akrobatinius triukus ant jojančių arkliukų atliekančios jaunosios raitelės sulaukė didžiulio palaikymo ir plojimų.
Kaip teigė Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Sigitas Dimaitis, veislinių gyvūnų paroda organizuojama jau nuo tarybinių laikų, tačiau su pertrūkiais. Ir tik ketvirti metai, kai ji kasmet vyksta Panevėžio rajone. Tačiau džiugu, kad ji sutraukia vis daugiau dalyvių.
„Šioje parodoje – tai, ką geriausio turime: mėsiniai ir pieniniai galvijai, avys, triušiai, paukščiai, kailiniai žvėreliai. Šiemet Mėsinių galvijų asociacija švenčia 20-metį, tad ir parodos didžiausi akcentai būtent mėsiniai galvijai – be galo gražūs, išpuoselėti ir išskirtiniai. Net neabejoju, kad šis sektorius Lietuvoje bus plečiamas, nes niša tikrai yra“, – sakė S. Dimaitis.
Jo teigimu, paroda – tai galimybė ūkininkams susipažinti su žemės ūkio naujovėmis, galbūt atrasti naujas verslo sritis. Įmonės, prekiaujančios žemės ūkio technika, pašarais ir tai, kas reikalinga žemės ūkyje, gali pristatyti savo produkciją.
Gražuolės papirko švelnumu
Daugiausia dėmesio sulaukė neįprasta savo išvaizda akį traukiančios veislės. Prie grakščiai po parodų salės kiemą vaikštinėjančių alpakų jau nuo ryto buriavosi pulkelis vaikų, norinčių nusifotografuoti su egzotiškomis gražuolėmis ar bent jau paglostyti jų neįprastai minkštą kailiuką – lygiai tokį patį kaip vaikystėje turėto pliušinio meškiuko.
Kaip sakė iš Šiaulių rajono kelias alpakas atvežęs ūkininkas Raimondas Neverdauskas, šias gražuoles jis augina ir parduoda jau ketveri metai. Dabar jo ūkyje daugiau nei penkiasdešimt įvairiausių spalvų alpakų. Ūkininko svajonė – jų bandą išplėsti iki šimto. Šie gyvūnai gražūs ir labai mieli, be to, juos gana nesunku auginti, nes lengvai prisitaiko prie lietuviško klimato.
„Tai žolėdžiai gyvūnai, todėl per dieną jiems pakanka 200 gramų kombinuotųjų pašarų, šiek tiek šieno ir žolės. Pinigine išraiška – septyni eurai trims mėnesiams. Ryte atidarome tvartą, vakare – uždarome. Net žiemą, kai sausas oras, jos laksto po lauką. Toks ir auginimas“, – „Sekundei“ teigė alpakų augintojas.
Šios gražuolės auginamos dėl vilnos. Priklausomai nuo storumo ir spalvos, 100 gramų siūlų kainuoja vidutiniškai 15 eurų. Nors alpakos kerpamos tik kartą per metus, pavasarį, iš vieno gyvūno prikerpama nuo 2,5 iki 6 kilogramų vilnos. Pati brangiausia vilna – baltos ar pilkos spalvos – naudojama daugiausia pramonėje.
„Alpakų vilnos siūlai itin vertinami dėl aukštos kokybės, ji yra viena brangiausių pasaulyje, nes yra plona, švelni, blizgi kaip šilkas ir gerokai stipresnė už avies vilną. Žiūrėk, kelis kartus užsimovei, ir iš avies vilnos megztų kojinių kulnas prairo, o alpakų vilnos kojinės, galima sakyti, ilgaamžės. Be to, jos tinka alergiškiems žmonėms ir vaikams“, – pasakojo R. Neverdauskas.
Vienos alpakos kaina svyruoja nuo 1200 iki 5 tūkst. eurų. Beje, alpakos auginamos ne tik vilnai, bet ir dėl grožio ar pramogai. Gana nemažai alpakų iškeliavo į kaimo turizmo sodybas ar ūkius. Šios gražuolės dar vadinamos gyvomis žoliapjovėmis – per vasarą trys alpakos nuėda apie dešimt arų žolės.
Lietuvio piniginei neįperkama
Parodoje daug dėmesio sulaukė ir tik šią vasarą į Lietuvą atvežtos mėsinių galvijų veislės atstovai – Tirolio pilkųjų mėsinių galvijų karvė su savo jaunikliu. Smalsuolių žvilgsnius traukė ir pusiau laukiniai hailendų veislės jautukai ar žaviomis garbanėlėmis pasipuošęs galovėjų veislės bulius.
Parodoje buvo ir gana brangių limuzinų veislės galvijų. Jų augintojo ūkininko Audriaus Stačkūno atstovas Arūnas Trumpa pasakojo, kad limuzinų mėsa pripažinta viena iš vertingiausių ir geriausių. Praktiškai visi Biržų rajone auginami galvijai iškeliauja į užsienį – Šveicariją, Daniją, Suomiją. Tik pavieniai prabangūs Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos restoranai užsisako nedidelį kiekį šios mėsos.
„Maltos mėsos kilogramas kainuoja apie 30 eurų, o visas jautukas – 2,5 tūkst. eurų, tad kas Lietuvoje gali įpirkti tokią mėsą? Todėl beveik visa produkcija iškeliauja į užsienį. Ši mėsa ne tik itin skani, bet ir sveika, nes gyvūnai auginami ekologiškai. Visą vasarą ganosi laukuose, jokių miltų ir chemijos, tik druskos duodame palaižyti“, – pasakojo A. Trumpa.
Su ragais, bet be vilnos
Šalia pieninių galvijų sekcijos nemažas būrys ir įvairių raguotųjų, smalsuolius traukiančių neįprastos formos ragais ar kailiu. Per 120 avių auginantis ūkininkas Saulius Laurikietis, pasipuošęs iš savo pačių auginamų galvijų vilnos velta skrybėle, pasakojo, kad Lietuvoje avininkystė išgyvena savotišką renesansą – vis daugiau ūkininkų, pardavę savo karves, imasi auginti avis, tačiau iš tiesų tai nėra toks lengvas verslas, kaip manoma.
„Avininkystė dabar ateina į madą, bet net neabejoju, kad tai laikina, nes sunku realizuoti vilną, kailį. Be to, Lietuvoje nėra avienos valgymo tradicijos kaip arabų šalyse. Vis dėlto lietuviai pirmenybę atiduoda kiaulienai“, – paaiškino S. Laurikietis.
Tačiau jis pats augina dviejų veislių avis – merinosų ir viltširhornų. Pastarosios veislės gyvūnus Lietuvoje laiko tik pavieniai ūkininkai, nors ši veislė Europoje veisiama nuo Pirmojo pasaulinio karo. Viltširhornų išskirtinumas – ne tik įspūdingo dydžio ragai, bet ir tai, kad šios veislės avių nereikia kirpti. Trumpa vilna iškrenta pati. O merinosai auginami ne tik mėsai, bet ir vilnai.
„Abiejų šių veislių avių mėsa neturi jokio lajaus ir avienai būdingo kvapo. Tai sukultūrintos veislės, todėl geresnės nei Lietuvos juodagalvių, bet kažkodėl dauguma augina šiurkščiavilnes – jos labai gražios, bet mėsos kokybė prasta. Gal žmonės jas augina tik dėl išmokų“, – svarsto ūkininkas.
Per mieli, kad valgytų
Paukščių, triušių ir kailinių žvėrelių sekcijoje net akys raibsta nuo garsų ir vaizdų: kuoduotos, skiauterėtos, plikos, sijonuotos ir dar kitaip išsipusčiusios vištos, ilgaausiai triušiai, blizgančiais kailiukais audinės ir kiti įspūdingai atrodantys gyvūnėliai, iš visų Lietuvos kampelių suvežti į parodą. Iš Trakų rajono atvykusi triušių veisėja Rasa Žemaitytė pristatė juodąjį baltakuotį – vieną mažiausių mėsinių veislių triušių. Pasak moters, šios veislės ilgaausiai išskirtiniai tuo, kad yra meilūs ir nepikti, labai tvarkingi. Be to, augina visus savo atsivestus jauniklius. O svarbiausia, nors nėra dideli, grynos mėsos būna tiek pat, kiek ir gerokai už juos didesnių pilkųjų triušių.
„Lietuviai nėra dideli gurmanai, todėl ir triušiena dar nepopuliari. Vieni sako, kad valgytų, bet šeima nevalgo, kiti tikina, kad geriau vištiena, nes triušiai per daug mieli ir gražūs gyvūnėliai, kad juos būtų galima valgyti. Triušieną itin rekomenduojama duoti ligoniams ir kūdikiams, mažiems vaikams, nes tai labai maistinga balta ir liesa mėsa“, – pasakojo veisėja.
Ji augina apie šimtą triušių, tačiau tikina, kad tai ne pragyvenimo šaltinis, o pomėgis. Dienomis ji dirba vienoje įmonėje, o po darbo triūsia savo ūkyje.
„Gyvename kaime, tad tik grįžusi iš darbo einu dirbti antrą pamainą. Auginame triušius, be jų, dar šilauoges, avietes. Bet tai labiau mano hobis nei darbas. Panašiai kaip žvejyba – žvejai namo irgi žuvies parneša“, – šypsosi veikli moteris.
Išskirtinio grožio norvegiški ristūnai
Nors šiemet nebuvo galima išvysti arklių parodos, tačiau žiūrovai galėjo pamatyti ne tik įspūdingus raitelių pasirodymus, bet ir Lietuvoje dar gana naujos veislės arkliukus – Norvegų fiordus. Juos į Panevėžio rajoną atvežė Kaune įkurtas Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras.
Kaip pasakojo šio centro Gyvūnų priežiūros skyriaus vedėja Gerda Švabienė, Lietuvoje šios veislės arkliukų yra vos šeši ar septyni. Tai ponių klasės žirgai, žavintys išskirtine savo išvaizda – skiriamoji jų detalė – juodas dryžis karčiuose, einantis per visą nugarą. O patys arkliukai yra gražios gelsvos spalvos.
„Dauguma renkasi žemaitukus, lietuviškos veislės atstovus, o norvegų fiordai mums dar nėra įprasti. Mes juos įsigijome tik todėl, kad tai labai ramūs, bet ištvermingi arkliukai, tad esame tikri, kad jie neišgąsdins mūsų mokinių, kurie mokosi prižiūrėti šiuos gyvūnus“, – pasakojo G. Švabienė.
Nors arkliai atrodo kiek egzotiškai, jų priežiūra nėra ypatinga. Atvirkščiai – arkliukai lengvai prisitaiko prie lietuviškų orų permainų.
„Juos prižiūrėti tikrai nėra sunku, nes daug laiko praleidžia gryname ore ganykloje ir tik žiemos sezonui parvedami į tvartą“, – sakė G. Švabienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
U. Mikaliūno nuotr.
