Gyvenimo treneris

80 tekstų įtaigia Davido Lyncho kalba

Tai pirmas plačiai žinomo kino režisieriaus, dailininko, muzikanto D. Lyncho literatūrinis (išskyrus kino scenarijus) kūrinys, kuriame pasakojama apie meditacijos, kūrybingumo ir sąmonės ryšius. Knyga – autobio­grafinė, nes siekiama, kad ir fragmentiškai, pasakoti asmeninę praeitį. Skaitant ir vertinant autobiografinius tekstus, būtina nepamiršti, kad jie – autoriaus bandymas konstruoti vientisą savo tapatybės struktūrą. Klaidinga būtų manyti, kad skaitant autobiografiją tampa pažįstamas autoriaus tikrasis gyvenimas. Joje visada pateikiama tik asmeninė to gyvenimo interpretacija, kuri su tikrove (dažnai net nesąmoningai) nesutampa dėl įvykių, apie kuriuos pasakojama, ir rašymo laiko distancijos.

D. Lyncho knygą sudaro daugiau nei 80 trumpų tekstų, kuriuos labai patogu skaityti važiuojant viešuoju transportu. Vieną fragmentą galima „praryti“ per vieną kelionę ir po to, jau išlipus iš metro ar autobuso, ilgai galvoti apie tai, ką perskaitei. Trumpos istorijos išties skatina ir žadina mąstymą. Svarbiausias genialiojo režisieriaus knygos žodis, be abejonės, yra „meditacija“. Autorius savo kūrybinio ir asmeninio gyvenimo sėkmę sieja su transcendentine meditacija, kurią praktikuoja jau keturis dešimtmečius. Kad vienas knygos tikslų yra propaguoti ir reklamuoti minėtą meditacijos rūšį, išduoda įkyrus to paties teiginio kartojimas: meditacija – tai kelias į kūrybą, ramybę, taiką, meilę ir kitas pozityvias vertybes. Transcendentinės meditacijos kaip panacėjos suvokimas primena apie šiandienio pasaulio sekuliarumą. Juk minėtos vertybės kelis tūkstant­mečius buvo Vakarų žmogaus religinės, o ne mistinės ar psichologinės atramos. Kai tikėjimo nelieka, reikia rasti jo pakaitą – D. Lyn­chui tai yra meditacija.

Įkyriai ir pretenzingai (nes į save žiūrima kaip į neabejotinos sėkmės istorijos herojų) knygos „Pagauti didžiąją žuvį“ teiginiai skamba tada, kai jie sugretinami su Vakaruose ir jau Lietuvoje populiarėjančių gyvenimo mokytojų ar trenerių veikla. Daugelis D. Lyncho pateikiamų sėkmės pavyzdžių skamba gana lėkštai ir banaliai, nes nėra išplėtoti ir bent kiek argumentuoti. Suprantama, kad visus „ore pakibusius“ sakinius pagrindžia režisieriaus filmai. Apskritai tai būtų menkavertis kūrinys, jei ne autoriaus kinematografinė kūryba. Šis leidinys – filmų priedas. Juk vien perskaičius D. Lyncho tekstus apie transcendentinę meditaciją beveik nieko nesužinoma, išskyrus tik tai, kad ji teigiama praktika, paskatinanti pasaulėžiūrą, kurioje „nelieka vietos pykčiui“. Šiuo teiginiu kūrėjas vėl spendžia sau literatūrinius spąstus – būtent dėl autobiografijos žanro autorius pagražina savo vidinio gyvenimo tikrovę, nes sunku įsivaizduoti realų asmenį, kuris būtų absoliučiai visose situacijose nugalėjęs bet kurią savo ydą.

D. Lyncho knyga tampa įdomesnė ne tada, kai jos teiginiai priimami tiesiogiai, o kai bandoma gilintis į kūrybos ir kūrėjo psichologijos problemas. Pati ryškiausia yra asociatyvus vandens kaip kūrybiškumo stichijos akcentavimas. Šiuos gana abstrakčius D. Lyncho svarstymus knygoje puikiai papildo asmeniniai jo prisiminimai apie daugelio filmų, kuriuos neabejotinai reikėtų vadinti šedevrais, kūrybinį procesą. Autorius itin akcentuoja tai, ką romantikai vadino įkvėpimu, o modernieji psichologai – insaito (insight) būsena: akimirka, kai sudėtingai problemai išnarplioti pagaliau intuityviai randamas sprendimas. Ne veltui pavadinime yra ir žodis „pagauti“. Kūryba – tai nuolatinė idėjos pagava, pagal D. Lyn­chą prasidedanti nuo stipraus troškimo. „Pagauti didžiąją žuvį“ yra įdomi knyga ir mokslininkams, menininkams, jų kūrybos kritikams ir visiems, kurie moka milžiniškas sumas už aktorių, verslo strategų bei ideologų, gyvenimo mokytojų paskaitas ir konsultacijas. D. Lynchas savo knyga atsiduria šiapus kino ekrano ir kalbasi su skaitytoju, nepaisant kai kurių išlygų, įtaigia kalba.

Naujos knygos

Melvin Burgess,
„Liepsnojanti Iza“
(iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė), „Gimtasis žodis“, 2014 m., 184 p.

Vienas pirmųjų populiaraus britų rašytojo M. Burgesso kūrinių nukelia į viduramžius. Per sukrečiančią mergaitės Izos istoriją autorius atskleidžia inkvizicijos laikus, kai buvo negailestingai medžiojamos raganos, o žmonės tikėjo velniu ir burtais. Mažoji Iza į neturtingo našlio Nato namus atkeliavo netikėtai: Turgaus aikštėje Natui į rankas mergaitę apdegusiame ryšulyje įbruko nepažįstama moteris. Iza auga nieko nežinodama apie savo praeitį, tačiau ją persekioja šiurpus pasikartojantis liepsnos sapnas, o netrukus – ir kylančios piktos kalbos, kad Nato augintinė yra ragana.

Romualdas Granauskas,
„Trečias gyvenimas“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014 m., 176 p.

Autobiografinė rašytojo R. Granausko knyga sudaryta iš apysakos „Trečias gyvenimas“ ir esė „Žodžio paglostymas“. Apysakoje pasakojama apie alkaną vaikystę ir joje įsimetusią skaitymo malonumo ligą, apie jaunystėje atėjusią meilę muzikai ir poezijai, lydimą godaus žiūrėjimo į pasaulį. Esė kalbama apie ištikimybę žodžiui – kalbos, vadinasi, ir tautos dvasiai. Rašytojo gyvenimo ir kūrybos patirties patvirtinta ištikimybė skamba kaip priesakas visiems kalbantiems, rašantiems, skaitantiems.