Laikmečio paradoksas: gyventojų mieste mažėja, o žmonių, kuriems reikalinga socialinė pagalba, – vis daugiau. Šiuo metu Panevėžio socialinių paslaugų centro Socialinės priežiūros skyriaus socialinių darbuotojų pagalbos buityje laukia daugiau kaip du šimtai trisdešimt panevėžiečių. Tad kiekvieną rytą beveik trisdešimt lankomosios priežiūros darbuotojų skuba pas savo globotinius – vienišus, neįgalius, sergančius ir savimi pasirūpinti negalinčius žmones.
(Iš kairės) Milda Slavėnienė ir jos dukra Dainora su lankomosios priežiūros darbuotoja Ieva Banaitiene turi apie ką pasikalbėti. U. Mikaliūno nuotr.
Kaip pasakoja šio skyriaus socialinio darbo organizatorė Rima Gritėnienė, kartais seni vieniši žmonės skundžiasi, kad visoje laiptinėje neatranda žmogaus, kurio galėtų paprašyti nupirkti produktų ar pagelbėti buityje. Būna, kad laiptinėje net keli butai tušti, o kituose gyvena tik vyresnio amžiaus, ligoti žmonės, kuriems ir patiems reikalinga pagalba.
Lankomosios priežiūros darbuotojai pas vienus, stipresnius, ateina kartą per savaitę, pas kitus – du tris, o patiems silpniausiems ir kiekvieną dieną po porą valandų skiria.
Lankomosios priežiūros darbuotojai neteikia ir neturi teisės teikti nei slaugos, nei medicinos paslaugų, tai kitų specialistų darbas. Jų pareigos apsiriboja tik buitiniais darbais. O jie gali būti patys įvairiausi: išplauti grindis, išvirti pietus, palydėti pas gydytoją, nupirkti produktų, padėti nusiprausti, susitvarkyti ir kt.
Laukia kaip savųjų
Ne vienerius metus tuos pačius globotinius lankantys socialiniai darbuotojai neretai tampa savais, labiausiai laukiamais, mylimais žmonėmis. Pasitaiko, kad pas globotinius tenka ateiti ir ne pagal grafiką. Iškilus sunkumų, žmonės prašo pagalbos ir padėjėja atskuba.
Praėjusią savaitę 96-ąjį gimtadienį minėjusi buvusi mokytoja Milda Slavėnienė teigia, kad joms su dukra Dainora buityje tvarkytis padedanti Ieva Banaitienė tapo labiausiai laukiama ir gerbiama viešnia.
Lankomosios priežiūros darbuotoja tikina, jog ir jai globotiniai per ilgus metus tampa savi. Dvidešimt metų šį darbą dirbanti moteris teigia, jog darbas jai patinka.
„Be jos mums būtų labai sunku“, – sako 72 metų D. Slavėnaitė. Abi moterys, net ir garbaus amžiaus sulaukusios, gebėjo pasirūpinti savimi, tvarkytis savarankiškai.
Tik prieš porą metų, kai dukra sunkiai susirgo, pateko į ligoninę, be lankomosios priežiūros darbuotojos jau tapo neįmanoma. Tris kartus per savaitę ateinanti Ievute globotinių vadinama lankomosios priežiūros darbuotoja nuperka produktų, prigamina patiekalų, padeda sutvarkyti kambarius. Motina ir dukra neišrankios, viskas, ką padėjėja pagamina, joms patinka, viskas, ką padaro, tinka.
Nusilpusia klausa besiskundžianti garbaus amžiaus mokytoja sako: „Dievas davė gerą pagalbininkę, atrodo, lyg giminaitė mums būtų ar net dar brangesnė.“
Išsilavinusios moterys, net ir sveikatai pašlijus nesiskiria su knygomis, domisi istorija, literatūros naujovėmis, poezija. M. Slavėnienė apgailestauja, kad beveik nebegali skaityti, nusilpus akims raidės liejasi, jų nebematyti.
Užtat jai labai patinka padėjėjai radus laisvą valandėlę susėdus su ja pasikalbėti, perskaitytas knygas aptarti, prisiminti. Vartydama senus albumus mokytoja pasakoja apie savo artimuosius, brangius žmones, kurių jau seniai nebėra šioje žemėje.
I. Banaitienė teigia, kad šviesios moterys niekada nedejuoja, nieko nekeikia ir nesmerkia – matyti senųjų Lietuvos inteligentų veidas ir dvasia.
Garbingos mokytojos nepamiršo ir jos mokiniai. Kiekvieną gimtadienį aplanko, pasveikina. Atvyko mokiniai pas M. Slavėnienę ir šiemet, su 96-a gimimo diena pasveikino – aštuoniasdešimtmečių mokinių dovanotos gėlių puokštės dar nenuvytusios.
Žmonės pasikeitė
Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog vaikščioti į namus pas vienišus žmones ir jiems padėti yra paprasta ir lengva. Ne kiekvienas socialinius darbuotojus sutinka geranoriškai nusiteikęs ir dėkoja už pagalbą – pretenzijas, dažnai visiškai nepelnytas, išsako ne tik garbaus amžiaus globotiniai, bet ir jų vaikai, artimieji.
Ilgus metus socialinį darbą dirbanti Socialinės priežiūros skyriaus vadovė Zita Sargautienė tarp prieš dvidešimt metų buvusių globotinių ir dabartinių pastebi nemažai skirtumų.
„Toks pasikeitimas stebina. Anksčiau žmonės norėjo, kad į namus atėję socialiniai darbuotojai jiems padėtų padaryti vieną ar kitą darbą, už tai dėkojo. Dabar dažnas ieško tarnaičių, nuolat reiškia pretenzijas, piktai reikalauja negalimų dalykų. Žmonės tampa vis piktesni“, – pažymi Z. Sargautienė ir patikina, jog ne visi.
Keista, kad „tarnaites“ labiausiai nori šokdinti globotinių vaikai.
„Ateina pas senutę jos dukra, pasižvalgo po kambarį ir socialinei darbuotojai rodo pirštu – ir čia nešvaru, ir čia. „Aš, sako, pas motiną ateinu kavos išgerti, su ja pabendrauti ir reikalauju, kad man atėjus čia būtų švaru“, – bendravimo su socialiniais darbuotojais pavyzdį pateikia vadovė.
Kokius darbus ir kiek kartų per savaitę gali atlikti lankomosios priežiūros darbuotojai, griežtai numato instrukcijos.
„Esame ne privati firma, o valstybinė tarnyba. Pagal galimybes žmonėms padedame, tačiau atsakomybės už tėvų gerovę ant mūsų pečių permesti vaikai tikrai neturėtų“, – sako Z. Sargautienė.
Liūdnoji gyvenimo pusė
Norintiesiems, kad buityje pagelbėtų lankomosios priežiūros specialistai, reikia kreiptis į miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyrių.
Jeigu miesto taryba nusprendžia, jog lankomoji socialinė parama žmogui bus skiriama, darbo imasi Socialinių paslaugų centro specialistai. Aplanko būsimą globotinį, aptaria sąlygas, sudaro su juo sutartį.
Kaip teigia socialinio darbo organizatorė R. Gritėnienė, pirmenybė teikiama vaikų, artimųjų neturintiems žmonėms, paskui tiems, kurių artimieji ar vaikai gyvena kituose miestuose ar užsienyje, pastaruoju metu tai pasitaiko vis dažniau.
Gali būti lankomi ir tie žmonės, kurių vaikai gyvena Panevėžyje, tačiau dirba, yra neįgalūs arba negali savo tėvais pasirūpinti dėl netinkamo gyvenimo būdo.
Tiems globotiniams, kurių pajamos viršija 203 eurus per mėnesį, už kai kurias paslaugas reikia sumokėti. Daugiausia tiems, kurie dažniausiai lankomi, gauna daugiausia paslaugų. Pats didžiausias mokestis per mėnesį galėtų būti 103 eurai 53 centai, tačiau, kaip teigia Z. Sargautienė, tokia riba niekada nepasiekiama.
Dažniausiai globotiniai moka 14, 16, 20 eurų per mėnesį, kartais kiek daugiau.
Vienišus neįgalius žmonės lankantiems socialiniams darbuotojams kasdien atsiveria kita – liūdnoji gyvenimo pusė, apie kurią jauni, sveiki ir stiprūs negalvoja ir yra įsitikinę, kad jų senatvės negandos nepalies.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
