Tyla gali būti kurtinanti, tačiau kartais būtent joje gimsta jautriausi pasakojimai, ryškiausi vaizdai ir tikriausios emocijos.
Klausos negalią turinčio Arno Dambrausko pasaulis – kitoks nei daugelio. Jį garsai pasiekia ne taip, kaip daugumą mūsų, tačiau Arnas moka matyti tai, ko dažnas nė nepastebi: kūno kalbą, lūpų virptelėjimą, nuotaiką. Fotografas, muzikos mylėtojas, gyvenantis tarp dviejų pasaulių – girdinčiųjų ir kurčiųjų – apie gyvenimą pasakoja vaizdais, gestais bei tatuiruotėmis ir auskarais.
Istorija su daugybe posūkių
Arno Dambrausko istorijoje telpa daug: klausos negalia, bandymas pritapti, patyčios, fotografijos atradimas, meilė muzikai, darbas su kurčiųjų bendruomene, scena, gestų kalba ir drąsa būti savimi net tada, kai aplinka verčia jaustis kitokiu.
Net ir Arno išvaizda tampa savotišku manifestu – tatuiruotės, auskarai, išskirtinis stilius byloja ne apie norą šokiruoti, o apie poreikį kalbėti.
Šiandien jis gyvena tarp meno, fotografijos ir pedagogikos.
Viena svarbiausių A. Dambrausko veiklų – asistento darbas „Stasys Museum“. Šis jam tapo ne tik profesine erdve, bet ir vieta, kurioje menas įgauna gyvą ryšį su bendruomene.
Arnas taip pat ruošiasi naujai vasaros parodai kartu su Marijampolės kurčiųjų bendruomene.
Kovo ir balandžio mėnesiais jis vedė fotografijos teorijos bei praktikos užsiėmimus, mokė kitus per vaizdą pasakoti istorijas ir dabar nekantriai laukia, kada fotografijas sudės į ekspoziciją.
Kalba nuotraukomis
Pats Arnas savo gyvenimo istoriją vadina spalvota.
Fotografija į jo gyvenimą atėjo labai anksti – dar vaikystėje. Tuo metu jis į rankas paėmė senųjų technologijų fotoaparatą ir juo įamžino Pirmosios Komunijos šventę su artimaisiais. Tai buvo pirmieji bandymai sustabdyti akimirką.
Vėliau, paauglystėje, gavęs pirmąjį nuosavą fotoaparatą, pradėjo eksperimentuoti: stebėjo aplinką, ieškojo rakursų, mokėsi matyti kitaip.
Dar besimokydamas Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje, būdamas vos aštuntoje ar devintoje klasėje, surengė pirmąją fotografijų parodą apie gamtą ir gyvūnus.
Tąkart jis dar nežinojo, kad fotografija taps jo gyvenimo dalimi, tačiau jau tuomet aiškėjo viena: pasaulį Arnas mato kitaip nei dauguma.
Būdamas 22-ejų A. Dambrauskas suprato, jog fotografija jam reiškia gerokai daugiau nei tik pomėgį.
Ji tapo savotiška kalba.
Nors iš pradžių buvo savamokslis, vėliau nusprendė gilinti žinias profesionaliai ir baigė fotografijos studijas Kauno taikomosios dailės mokykloje.
Ten ne tik tobulino techninius įgūdžius, bet ir dar geriau suprato, kokią vietą fotografija užima jo gyvenime.
A. Dambrauskui fotografija – tai istorijų pasakojimas per vaizdą.
Kiekviena nuotrauka turi nuotaiką, atmosferą, vidinę būseną. Kartais prie fotografijų Arnas parašo ir savo kurtą eilėraštį – tarsi pratęsimą to, ką vaizdas jau pasakė.
Arno nuotraukose dominuoja tamsios, mistiškos nuotaikos, tarsi būtų atkeliavusios iš kerėjimų.
Mokytojo keliu
Vaikystėje A. Dambrauskas svajojo tapti mokytoju. Gyvenimas šią svajonę išpildė kiek kitaip, nei įsivaizdavo, tačiau šiandien jis iš tiesų moko kitus.
Prieš keletą metų Vilniaus kurčiųjų centras pasiūlė jam prisijungti prie fotografijos projekto su kurčiaisiais. Arnas susidomėjo iškart.
„Klausos negalia man padovanojo aštresnę regą. Matau daugiau nei kiti, pastebiu detales, kurių nepastebi kiti. Galiu suprasti žmogų vien iš jo kūno kalbos ir veido mimikų.“
A. Dambrauskas
Pirmieji teorijos ir praktikos užsiėmimai tapo pradžia daug žadančio bendradarbiavimo.
Vėliau gimė ir dvi parodos – „Vilniaus senamiesčio atspindžiai“ bei „Laisvės simboliai Vilniuje“, surengtos 2024 ir 2025 metais. Šie projektai tapo ne tik fotografijos pristatymu visuomenei, bet ir galimybe kurčiųjų bendruomenei kalbėti per meną.
Vėliau Arnas tęsė darbą su bendruomenėmis Vilniuje ir Kaune, vedė fotografijos užsiėmimus, mokė jos subtilybių, skatino žmones nebijoti saviraiškos.
Girdi kitaip
Pats priklausydamas kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomenei, A. Dambrauskas puikiai supranta, ką reiškia augti pasaulyje, kuris ne visuomet pritaikytas tau.
Arno tėvai taip pat kurtieji.
Jis pats negirdi nuo vaikystės, o pirmuosius klausos aparatus pradėjo nešioti būdamas vos trejų ar ketverių metų.
Tačiau klausos negalia jo nesustabdė – priešingai, suformavo kitokį santykį su aplinka.
„Man sunkiausia suprasti pašnekovą, kai jis tyliai šneka, lūpos vos juda, didelė barzda dengia burną, ar kai pašnekovas kalba uždengęs burną, nusisukęs. Galiu girdėti, kad kalba, bet nesuprantu ką“, – aiškina Arnas.
A. Dambrauskui taip pat nustatytas kalbinės dalies suvokimo sutrikimas.
Dėl to jam itin svarbu aiškiai matyti pašnekovo lūpas ir mimikas.
Visgi kasdienybėje netrūksta iššūkių.
Oro uostuose ar stotyse per garsiakalbius perduodama informacija Arnui dažnai lieka nesuprantama – girdisi garsas, bet ne žodžiai.
Jautėsi atsiskyrėliu
Vaikystėje ir paauglystėje sunkiausia A. Dambrauskui buvo pritapti.
Arnas mokėsi girdinčiųjų mokykloje, todėl nuolat jautėsi kitoks. Sulaukė ir patyčių dėl klausos negalios.
Jis prisimena dažnai jautęsis atsiskyrėliu – tarsi esančiu tarp žmonių, tačiau ne iki galo jų pasaulyje.
Vis dėlto pats Arnas įsitikinęs: klausos negalia jam padovanojo kitokį gebėjimą matyti.
Kai vienas pojūtis dingsta ar susilpnėja, kiti tampa gerokai stipresni.
„Klausos negalia man padovanojo aštresnę regą. Daugiau matau nei kiti, pastebiu detales, kurių nepastebi kiti. Galiu suprasti žmogų vien iš jo kūno kalbos ir veido mimikų“, – pasakoja vaikinas.
Anot A. Dambrausko, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomenė apipinta stereotipais ir mitais.
Vieni mano, kad kurtieji negali vairuoti, kiti klaidingai įsitikinę, jog jie skaito Brailio raštą ar visi puikiai moka skaityti iš lūpų. Realybė kitokia.
„Pažįstu ne vieną kurčią žmogų, kuris turi vairuotojo pažymėjimą. Brailio raštas skirtas akliesiems, o mes turime savo gestų kalbą. Ne visi kurtieji puikiai moka skaityti iš lūpų, labai priklauso nuo to, kaip pašnekovas kalba, ar aiškiai matosi lūpos“, – mitus paneigia Arnas.
Kūnas kaip gyvenimo dienoraštis
Dar vienas ryškus A. Dambrausko išskirtinumas – jo išvaizda. Tatuiruotės, auskarai, unikalus stilius išties traukia aplinkinių dėmesį.
Tačiau tai susiję ne su noru šokiruoti, o poreikiu būti savimi.
Nuo vaikystės jautėsi kitoks ir nenorėjo spraustis į standartinius rėmus.
Pasak A. Dambrausko, „švari“ oda niekada neatrodė sava. Taip atsirado ir pirmosios tatuiruotės.
„Visos mano tatuiruotės turi reikšmę. Jos pasakoja apie mano pomėgius, charakterio savybes, mano istoriją. Man tatuiruotės ir auskarai ne tik saviraiškos būdas, bet ir prisiminimų pasakojimas tam tikros simbolikos piešiniais ant odos“, – sako Arnas.
Kai kurios tatuiruotės pasidarytos kartu su artimais draugais ir turi ypatingą emocinę reikšmę.
Pirmąją tatuiruotę A. Dambrauskas pasidarė būdamas šešiolikos, o pirmąjį auskarą įsivėrė dar trečioje klasėje.
Šiandien jo kūnas tapęs tarsi gyvu dienoraščiu – tatuiruočių jau virš keturiasdešimt.
Nors aplinkiniai kartais išsigąsta jo, kaip pats sako, grėsmingos išvaizdos, kritikos teigia nesulaukiantis – dažniau komplimentų.
Vis dėlto Arnas pastebi, kad kai kurie žmonės vengia prieiti vien dėl išorės. Ko gero, tai vienas didžiausių paradoksų – už tatuiruočių ir auskarų slepiasi itin draugiškas ir jautrus žmogus.
Išskirtinumas virto vardu
Išskirtinis A. Dambrausko įvaizdis tapo priežastimi, nulėmusia jo gesto vardą.
Kurčiųjų bendruomenėje gesto vardas yra itin svarbi tapatybės dalis, atstojanti vardą ir pavardę, kad nereikėtų jų rodyti pirštų abėcėle.
Kaip sako Arnas, vienodo gesto vardo negali turėti visi to paties vardo žmonės.
Gesto vardai dažniausiai atsiranda iš žmogaus charakterio bruožų, išvaizdos detalių ar kokio nors išskirtinumo, kuris geriausiai žmogų apibūdina.
Jo atveju gesto vardą padiktavo ausyse esantys tuneliai – net 25 milimetrų skersmens ausų skylės. Būtent todėl jam suteikė gesto vardą „tunelis“.
Vardas greitai prigijo ir tapo natūralia A. Dambrausko tapatybės dalimi bendruomenėje.
Tačiau tai ne vienintelis gesto vardas, lydintis Arną gyvenime.
Nuo pat vaikystės tėvai jį vadina gesto vardu „vaikas“. Nors metai bėga, šis kreipinys šeimoje išliko iki šiol.
Panevėžys – erdvė menui ir kultūrai
Į Panevėžį Arnas atvyko ieškodamas savarankiško gyvenimo.
Nors gimė Kaune, vaikystę ir dalį paauglystės praleido Trečiūnų kaime kartu su tėvais, seneliais bei krikšto mama, o vėliau su šeima persikėlė į Šepetos kaimą Kupiškio rajone.
Kai iš Šepetos atvyko į Aukštaitijos sostinę, miestas vaikiną pasitiko šiltai.
„Pirmasis įspūdis atvykus į Panevėžį – miestas labai praktiškas ir kompaktiškas. Dabar matau jau kitokį Panevėžį. Išliko praktiškumas ir kompaktiškumas, bet daugiau erdvės atsirado menui ir kultūrai“, – džiaugiasi A. Dambrauskas.
Dievina muziką
Svarbi vieta Arno gyvenime tenka ir muzikai. Nors daugeliui gali atrodyti neįprasta, kad klausos negalią turintis žmogus klausosi muzikos, Arnas ir vėl paneigia mitą.
Jis save vadina gyvenančiu tarp dviejų pasaulių – girdinčiųjų ir kurčiųjų.
„Pats esu neprigirdintis, bet mano santykis su muzika gilus. Visada mėgau jos klausytis, net kai negirdėdavau, jausdavau muzikos keliamas vibracijas“, – pasakoja A. Dambrauskas.
Ypač stipriai Arną traukia žemų dažnių muzika – metalas, rokas, elektronika, kartais popmuzika.
Vibracijos jam leidžia muziką ne tik girdėti, bet ir fiziškai jausti kūnu.
„Dievinu muziką kurioje labai daug žemų dažnių vibracijų. Su klausos aparatais jau galiu girdėti ir vokalą, aukštesnius dažnius“, – pasakoja pašnekovas.
A. Dambrauskas paaiškina, kad daugelis kurčiųjų ar neprigirdinčiųjų muziką jaučia būtent taip – per žemus dažnius, virpesius. Važiuojant automobiliu muzika dažnai leidžiama garsiai ne dėl triukšmo, o tam, kad kūnas ją pajustų.
Tiltas tarp girdinčių ir kurčiųjų
Stiprus A. Dambrausko ryšys su muzika, ko gero, tapo viena svarbiausių priežasčių prisijungti prie panevėžiečio Dominyko Vaitiekūno išskirtinio muzikinio-socialinio projekto „Mes taip nesitarėme“.
Projekte vystomos kūrybinės partnerystės tarp kurčiųjų meno mėgėjų ir girdinčių scenos profesionalų.
„Mes taip nesitarėm“ jungia muziką, gestų kalbos poeziją, dainas dviem kalbomis – lietuvių žodinę ir gestų kalbą, videoprojekcijos meną ir edukacines bei mokslines veiklas.
Pirmą kartą su šiuo projektu Arnas susidūrė dar 2020 metais kaip fotografas.
Vėliau, bemaž prieš dvejus metus, jis prisijungė jau kaip dalyvis.
A. Dambrauskui šis projektas tapo nepaprastai svarbia erdve.
Kaip meniškos sielos žmogui su klausos negalia, taip pat labai mylinčiam muziką, projektas atrodė tarsi galimybė pagaliau leisti išreikšti save per muziką.
Kai pasirodė kvietimas prisijungti kaip gestų kalbos atlikėjui ar poetui, A. Dambrauskas ilgai dvejojo. Tačiau draugų palaikymas padėjo peržengti abejones.
Projekte Arnas kūrė dainų tekstus gestų kalba, repetavo gestus pagal muzikos ritmą, mokėsi scenos subtilybių.
Anot Arno, nors ši kelionė nebuvo lengva, bet buvo verta.
„Daug išmokau, įveikiau scenos baimę“, – šypsosi A. Dambrauskas.
Projektą vainikavo įrašyti kurčiųjų ir girdinčiųjų autorių sukurti bendri kūriniai, išleistas ir albumas.
Paklaustas apie ateities planus, Arnas išlieka atsargus. Jis sako nenorintis daug kalbėti apie svajones, nes tiki, kad per anksti išsakytos jos kartais neišsipildo.
