Pačiame Panevėžio rajono pakraštyje, Žaliosios girios glūdumoje esantį Sabonėlių kaimą žino aplinkiniai gyventojai. Tik jie ir gali pasakyti, kad duobėtas miško keliukas išveda į vienintelę Sabonėlių sodybą, kurioje gyvena Aldona ir Jonas Brazdžioniai. Garbaus amžiaus sodybos šeimininkai džiaugiasi ramybe, į kiemą užsukančiomis stirnomis ir puikiai sugeba išsiversti be elektros ir kitokių civilizacijos įmantrybių.
Saugo prosenelių
namus
Žaliosios girioje paklydusius grybautojus Brazdžionių sodyboje pasitinka trys šeimininkų ramybę saugantys šunys, pievoje šalia namų ganosi karvė, kieme kūrenasi lauko krosnis. „Ne taip čia ir toli, – šypsosi nelauktus svečius pasitikęs aštuntą dešimtį bebaigiantis Jonas Brazdžionis. – Keturi kilometrai iki Puodžiūnų, trys – iki Kriklinių. Čia Panevėžio ir Pasvalio rajonų „rubežius“.
Aplink gražiai tvarkomą sodybą nematyti jokio elektros stulpo.
„Visą gyvenimą pragyvenome be elektros, – spėjimus patvirtina 72-ejų Aldona Brazdžionienė. – Užaugau prie balanos, taip, matyt, ir pabaigsiu. Šimtai komisijų važiavo, sprendė, sąlygas tikrino, bet taip ir tebežibinam lempą.“ Sabonėliai esanti jos tėviškė, tame pačiame name gimė ir pragyveno ir ne tik A.Brazdžionienės tėvai, bet ir seneliai, proseneliai.
Namas, sako šeimininkė, skaičiuoja jau bene trečią šimtmetį. Stogas jau pakeistas šiferiniu, o durys likusios nuo senų laikų – įeinant pro jas reikia gerokai palenkti galvą. „Čia mano sodyba, mano namai. Pažiūrėkit, kaip čia gražu, – ranka į pamiškę mosteli A.Brazdžionienė. – Niekad nesupratau raginimų kraustytis arčiau žmonių.“
Šviečia žibalinė lempa
Į tėvų namus laiškininke dirbusi Aldona parsivedė ir Joną, už kelių kilometrų esančioje Mitkų eiguvoje dirbusį eiguliu.
„Pirmoji žmona mane „pabrokijo“, pabėgo. Kelerius metus gyvenau vienas, kol žmonės pradėjo šnekėti, jog nenormalus esu, kad vienas būnu, – prisimena J.Brazdžionis. – Dviese iš tikrųjų lengviau.“
Sutuoktiniai ir dabar „pagal popierius“ tebegyvena skirtinguose rajonuose: Aldona – Panevėžio rajono Sabonėlių kaime, o Jonas tebėra registruotas Pasvalio rajone esančioje Mitkų eiguvoje.
„Ir Seimo rinkti į skirtingus rajonus važiuosime“, – juokauja J.Brazdžionis.
Miestiečiams įprastų patogumų sodyboje nėra, bet šeimininkai nelabai jų ir pasigenda. Užtat nesako, kad laikas bėga greitai ir kad darbų padirbti nespėja. Valgyti verda ant krosnies, gyvulius šeria pasišviesdami žibaline lempa.
„Šviesos gal ir reikėtų, vakarais nuobodu, nei paskaityti, nei televizoriaus pažiūrėti. Dabar visas televizorius ant pečiaus“, – progos pajuokauti nepraleidžia A.Brazdžionienė.
Vakarais, kai šviesos būtinai reikia, Sabonėlių vienkiemyje žybsi žibalinė lempa, šeimininkų vadinama liktarna. Bėda tik, sako J.Brazdžionis, kad tikro žibalo pirkti niekur nebegausi, o parduotuvėse siūlomas lempinis kuras brangus ir dega prastokai, tad kūrenti žibalinę tenka dyzeliniu kuru. Menka išeitis ir elektros generatoriai.
„Vėjo jėgainės miške nepastatysi, o generatorių su varikliais gaminama elektra per brangi“, – būtinybės pasišviesti elektros lempute nemato J.Brazdžionis. Šeimininkė nerimauja tik dėl vieno: bėdai prispyrus nebūtų kaip pagalbos prisišaukti.
„Arčiau kaip už trijų kilometrų žmonų nėra, jei daktaro prireiktų – nors į medį įlipęs šauk, vis tiek niekas negirdės“, – baiminasi A.Brazdžionienė.
Maitinasi sveikai
Kol bėda neištiko, Brazdžioniai nesijaudina, kad arti nėra kaimynų. Sako, kai kasdien šalia su žmogum gyveni, ir susipykti pasitaiko, o rečiau susitinkant labai įdomu ir pašnekėti yra apie ką.
Miško keliuku klampoti į Puodžiūnus ar Kriklinius pirkti maisto jiems nėra reikalo. Beveik visų produktų Brazdžioniai turi namuose, o ko pritrūksta – atveža Pasvalio rajone gyvenanti dukra Kristina. J.Brazdžionis sako, kad naminių lašinių ir alaus skonio nepalyginsi su pirktiniais.
„Sviesto susisukam, Aldona sūrį suspaudžia, medaus užsitepam. Tikrai sveikiau nei kokia pirktinė dešra“, – svarsto šeimininkas. Naminį alų gamina Aldona. Pasiilgsta ji ir naminės duonos, bet duonkepė suvirto, o meistro, kuris pataisytų, nė su žiburiu nerasi.
Anksti pavasarį Jonas prileidžia sulos. „Supilu ją į butelius, sudedu rūsyje ir visus metus turime ko skaniai atsigerti, – pasakojo šeimininkė. – Jokių pirktinių vandenų mums nereikia.“
Plačiau skaitykite rugsėjo 27 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Kai labai reikia šviesos, šeimininkė
žiebia žibalinę lempą – elektros sodyboje niekada nebuvo.
