Kai randi žmogų, kurio idėjos ir mintys plaukia ta pačia vaga kaip tavosios, supranti, kad būtent jam gali patikėti kurti vietą savo gyvenimui. Taip nutiko ir vienai porai, įsigijusiai ne pirmos jaunystės namą Avižieniuose ir panorusiai jį padaryti tokį, kuris kvėpuotų vienu ritmu su jais. Prieš penkioliką metų užsimezgusi darnios poros ir architektės interjero dizainerės Rasos Pumputienės draugystė leido sukurti namą, kurio interjeras būtų lengvas it paukščio plunksna: viskas, ko reikia, ir nė kruopelės daugiau. Subtili erdvė, kurios kiekvienas kampelis, baldas, kilimas, paveikslas sujungti į darnią, vientisą ir be galo šviesią visumą.
PAKITĘS IŠORE IR VIDUMI
Tarp devintojo dešimtmečio mažaaukštės statybos namų įsikūręs gyvenamasis namas savas, tačiau kitoks. Rami ir jauki aplinka tarsi specialiai sukurta naujai seno namo versijai. „Užsakovui buvau suprojektavusi būstą gerokai anksčiau, gal prieš penkiolika metų, – pirmąją pažintį su šio projekto šeimininkais prisimena architektė Rasa Pumputienė. – Tuomet mūsų bendravimas tikrai pavyko, žmonės liko patenkinti mano darbu. Todėl nusipirkę kitą, jau prieš kurį laiką pastatytą namą, turėjusį tapti jų naująja gyvenimo vieta, jie vėl mane pakvietė sukurti interjero projektą“. Tačiau kaip ir visuomet, kai kuri namus sau, negali sustoti pusiaukelėje, todėl pradėjus kurti interjerą, architektei teko prisiliesti ir prie pastato išorės – juk reikėjo sukurti vientisą, išbaigtą vaizdą. „Iš pradžių atrodė, kad išorės keisti nereikės, tačiau jau ėmusis darbų paaiškėjo, kad vis dėlto namą reikėtų apšiltinti, atnaujinti fasadą, pakeisti langus, vidaus inžinerinę įrangą, – vardija R. Pumputienė. – Namo išorė buvo apšiltinta ir apklijuota belgiškomis plytomis, pjautomis rankiniu būdu. Trijų centimetrų storio plytelės atrodo taip, lyg būtų sumūrytos. O kadangi nesinorėjo, kad visa eksterjero apdaila būtų vien plytų, palikome ir tinkuotų fragmentų“. Karnizai aptaisyti aukšto slėgio laminato plokštėmis plokštėmis. Šių plokščių paviršius iš abiejų pusių padengtas akrilo derva impregnuota dekoratyvine plėvele“.
Prie čerpinio stogo dangos pritaikyta lietaus nuvedimo sistema ir stiklinė oranžerija su transformuojamomis atitvaromis, kuri tapo puikiu prieglobsčiu vėsiomis vasaros dienomis. Ryškios grindinio trinkelės buvo pakeistos naujomis – nuosaikių spalvų, derančiomis prie fasado. Cokolinė pastato dalis aptaisyta natūralaus granito plokštėmis, kurių spalvos beveik nesiskiria nuo laiptų aikštelių ir terasos dangos. Teritorijoje aplink namą įrengtos masyvaus tašyto akmens aikštelės, laiptai, natūraliai pereinantys į želdinius. Sode atsisakyta kai kurių augalų, palikti tik vertingi ir gražiai nuaugę – tai padėjo atidengti namo veidą. Žaliojoje zonoje įrengta teritorijos apšvietimo ir laistymo sistema, sutvarkyti gėlynai, sukurtos erdvės poilsiui ir mėgstamų žolelių kolekcijoms.
ŠVIESIOS ERDVĖS GYVENIMUI
Naujojo būsto gyventojai – žmonės, jau užauginę ir išleidę į pasaulį vaikus ir dabar galintys sau leisti gyventi taip, kad jų minčių ir polėkių nevaržytų gausybė kambarių ir daiktų. Laisvė juntama vos pravėrus šviesaus ir erdvaus būsto duris. „Nors planinė namo struktūra išliko nepakitusi, tačiau erdvę apvalėme nuo nereikalingų pertvarų, mažų kambarėlių, suskaidymo, pakeitėme patalpų paskirtį, kad besąlygiškai įtiktų naujiesiems šeimininkams, – tvirtina architektė. – Pasiekti tokį rezultatą buvo įmanoma dėl šilto, paprasto ir labai lengvo bendravimo su užsakovais. Jie visuomet įsiklausydavo ir klausdavo nuomonės dėl kiekvienos smulkmenos: apšvietimo, elektros instaliacijos, spalvų. Užsakovai nevaržė kūrybiškumo, nebuvo jokių kaprizų, trukdančių priimti sprendimus“. Pasitikėjimas ir laisvė padėjo į trijų dešimčių metų namą įsileisti dideles erdves, pakeisti suskaidytus langus didelėmis įstiklintomis plokštumomis. Negriaunant laikančiųjų konstrukcijų namas tapo šviesus ir erdvus, tačiau kartu – solidus ir nevienadienis.
LENGVI IT PLUNKSNA LAIPTAI
Skirtingai nei daugeliu kitų atvejų, kai pagrindiniu būsto akcentu tampa valgomojo stalas ar židinys, šio būsto išskirtinis bruožas lyg iš dangaus besileidžiantys lengvučiai laiptai. Juos dar labiau išryškina skulptoriaus Mindaugo Jurėno sukurtas šviestuvas „Plunksna“ (aliuminio masyvas, emalė, šalta LED šviesa).
Kad stiklinė laikančioji laiptų konstrukcija buvo sukurta kaip pagrindinis šio interjerinio sprendimo akcentas, neslepia ir jo autorė R. Pumputienė. Pasitarusi su šeimininkais, architektė nusprendė tradiciškai pirmame aukšte įrengtą svetainę, subtiliai sujungtą su užsislėpusia virtuvės zona, papuošti stiklinės kabamosios konstrukcijos laiptais. Taip pro stogo langą sklindanti natūrali šviesa, iš viršaus perliejanti laiptų tūrį, suteikia lengvumo ir skaidrumo visai pirmo aukšto erdvei.
„Nuo pat pradžių svarsčiau, kaip padaryti, kad laiptai nesuvalgytų namo erdvės sunkiais konstrukciniais sprendimais. Stiklas pasirodė tinkamiausia medžiaga“, – sako architektė. Kaip kilo idėja? „Įsigytame name laiptai buvo tradiciniai, su kaimo stiliaus baliustrada, žodžiu, labai nuobodūs ir neįdomūs. Sukau galvą, kaip padaryti juos išraiškingesnius. Pirmoji idėja buvo padaryti medinę tūrinę laikančią konstrukciją ir aplink ją laiptus vynioti, lyg apsukti, o pačią konstrukciją – ažūrišką, išpjaustyti gėlės lapo ornamentą. Tačiau paaiškėjo, kad ir ji atrodys per masyvi ir sunki. Tada ir kilo mintis apie stiklinę konstrukciją, išlaikančią tą patį laiptų dizaino sprendimą. Atradau gamintoją, kuris apsiėmė padaryti ne tik stiklinę konstrukciją, bet ir medinę dalį. Lankstus požiūris padėjo pasiekti tokį efektingą rezultatą“. Stiklinė laiptus laikanti siena tapo pagrindine atrama, įtvirtinta į grindis, o išorinės, pakabintos ant perdangos, tarnauja kaip ranktūriai. Tarp vidinės atramos ir išorinių kabančių įtvirtintos medinės kietmedžio pakopos.
ŽAIDIMAS ILIUZIJA
Būsto vidaus apdailai parinktos spalvos nerėžia akies. Atrodytų, lyg kiekvienas čia esantis daiktas, kiekviena siena, kiekvienas kilimas išlietas iš greta esančio. Vientisi šiltų žemės spalvų deriniai. Nė vienos aštrios, ryškios spalvos, tik gamtai ir žmogui artimi, natūralūs atspalviai – šilti ir šviesūs. „Kai išvalėme erdves ir į patalpas įleidome šviesos, ėmiausi įgyvendinti kitą užsakovų pageidavimą, interjerą sukurti taip, kad jame vyrautų tik natūralios spalvos. Turėjau pasirūpinti, kad akis neužkliūtų už jokio atspalvio, kuris primintų kažką dirbtinio. Taip atsirado natūralios vilnos koloritas, vyraujantis visame interjere“, – pasakoja architektė R. Pumputienė. Interjere naudota mediena be intensyvių dirbtinų dažiklių. Grindims taip pat parinktos didelės, natūralaus medžio masyvo parketo lentos. Paprastume slypi išskirtinumas ir solidumas. Todėl ir čia, iš pirmo žvilgsnio tokios paprastos ir natūralios spalvos, atrodytų, lengvi ir tokie savi sprendimai iš tiesų slepia ir kai kuriuos ypatingus akcentus. Štai kad ir netradicinė sienų apdaila. „Visas tinkas buvo dengiamas raižant jį specialiomis šukomis, – atskleidžia architektė. – Tokiu būdu pagrindinė ir holo erdvės, jungiančios apatinį ir viršutinį aukštus, atrodo tarsi išraižytos smulkiomis bangelėmis. Iš viršaus sklindanti šviesa sukuria apgaulingą efektą – atrodo, kad sienos dyžuotos. Pirmas įspūdis tai pamačius – kad tai itin keisti, tūriniai tapetai. O iš tiesų tai rankiniu būdu tinkuojant suformuotas reljefas. Susidarę šėšėliai sukuria tūrio efektą, įspūdį, lyg tinko sluoksnio storis būtų labai didelis.
Mediena nuosaikiai pereina į mansardinį aukštą. Sienų apdailai, nuosekliai jungiančiai aukštus, panaudotos natūralaus, vos pašviesinto ąžuolo lukšto plokštės. Toks sprendimas leido pasiekti estetinę visumą: pavyko užmaskuoti visą eilę durų, įliejant jas į bendrosios erdvės sienas, panaikinti vizualinę ribą tarp aukštų. Beapvadinių durų sistema ir medienos plokščių ritmika padėjo išvengti smulkių detalių, sukurti vientisos sienos įspūdį. Medienos apdaila paslėpė ir holo erdvėje integruotą drabužių spintą. Masyvi slankioji konstrukcija hole uždengia įėjimą į garažą, o veidrodis padidina erdvę. Šviesios grindys atvėrus duris spalviškai susilieja su tašyto akmens laiptų pakopomis.
SIENOS, SPINDULIUOJANČIOS ŠVIESĄ
Namas, kuriame šeimininkai leidžia labai daug laiko, turi būti pritaikytas įvairiems poreikiams ir besikeičiantiems, dažnai apniukusiems Lietuvos orams. Išgryninus vidinę erdvę, architektei teko sukurti komfortišką, pritaikytą skirtingoms funkcijoms apšvietimą. Kad dideli šviestuvai ar sietynai neužgožtų švarios ir laisvos erdvės, visi jie paslėpti interjere. Juostiniai, įprastai montuojami atvirai, tapo nematomi, integravus juos į lubų konstrukciją.
Lengvas ir šviesus sienų dekoravimas išryškinamas daugiafunkciais šviestuvais, žaidžia šešėlių grafika. Paslaptinga šviesa, slystanti sienų paviršiumi, vizualiai tarsi pakelia lubas, praplečia erdvę. „Interejere labai daug išsklaidytos, perimetrinės šviesos, paslėptos lubose, už gipskartonio kontrukcijų. Taip ne tik išsaugotas stiliaus vientisumas, bet ir pasirūpinta, kad šeimininkai apšvietimo intensyvumą galėtų reguliuoti: prireikus galima namus apšviesti ryškiai, o norint ramybės ir jaukumo – prigesinti, – dalijasi patarimais R. Pumputienė. – Namuose yra ir toršerų, ir šoninių bra, ir visiškai paslėptų foninės šviesos šaltinių“. Vien svetainėje galima suskaičiuoti šešis skirtingus apšvietimo būdus, padedančių sukurti skirtingus derinius, atitinkančius nuotaiką ar situaciją.
KIEKVIENAS BALDAS TARNAUJA ŠEIMININKUI
Interjere nepamatysi nė vieno nefunkcionalaus, be priežasties stovinčio baldo, – viskas iki smulkmenų apmąstyta. Apdailai naudotos natūralios medžiagos draugauja spalvomis, mat siekiant vientisumo vengta kontrastų. Net senas židinio fasadas prisitaikė prie naujos aplinkos. „Pagrindinėje erdvėje liko akmens apdailos židinys, kuris čia stovėjo jau nusipirkus namą. Pats akmuo derėjo prie bendrojo stiliaus, jo spalva – prie bendrojo kolorito, todėl tiesiog nusprendėme jį pagyvinti papildomais elementais, pritaikyti naujam interjerui“, – pasakoja Rasa Pumputienė.
Užsakovams buvo svarbūs visi kambariai, todėl ne mažiau kruopščiai buvo įrengti ir miegamieji, ir visos antro aukšto erdvės. „Kadangi nekeitėme namo tūrio, o prisitaikėme prie esamo planavimo, daugiausia dėmesio sutelkėme į kiekvienam kambariui individualiai parinktus spalvinius derinius, grindis, sienų puošybą. Kadangi name gyvena tik du žmonės, tai ir visos erdvės iš esmės pritaikytos dviem. Karts nuo karto atvažiuojantiems vaikams įrengtas svečių kambarys, tačiau svarbiausios patalpos – tai užsakovų miegamasis, didelė lyg atskiras kambarys drabužinė, – vardija architektė. – Ankstesni namo šeimininkų palėpėje įrengtas vonios kambarys buvo labai nefunkcionalus, todėl jį perdarėme kuo racionaliau išnaudodami palėpės tūrį. Taip iš vieno kambario atsirado dvi erdvios patalpos“.
Visiškai šeimininkų poreikius atliepia ir pagrindinė pirmo aukšto erdvė – svetainė ir virtuvė. Čia nėra atskiro valgomojo, jis darniai įsilieja į jau esamą svetainės zoną. „Pasirinkome atvirą erdvę, kadangi užsakovai mėgsta ramų gyvenimą, čia nebūna didelių pokylių ar daugybės svečių, kuriuos reikėtų nuolat sodinti prie didelio stalo. Virtuvėje yra pusryčių stalas, o valgomojo stalas taip įstatytas į bendrąją erdvę, kad neužimtų vietos, – tvirtina R. Pumputienė. – Tačiau esant poreikiui jis gali būti paprastai pastatytas patalpos vidury ir tapti pagrindiniu svetainės akcentu“. Į namus užsukus svečiams, visiškai paprasta svetainę transformuoti, o kitu metu ji vėl pritaikoma prie ramaus šeimininkų gyvenimo ritmo. Valgomojo stalas su visomis kėdėmis tyliai įsitaiso prie stiklinės laiptų sienos ir laukia, kada jo prireiks, o namuose ir toliau karaliauja ramybė ir šviesa.
Saulė Jakubčionienė
[supsystic-gallery id=1 position=center]
