Jeigu kas laiko mašina nusikeltų į 2000-ųjų Panevėžį ir papasakotų, kiek parduotuvėse tuo metu kainuoja maisto produktai, turbūt daugelį išgirdusiųjų šią žinią ištiktų nerimo dėl ateities priepuolis. Jei prieš septynerius metus kas nors būtų pasakęs, kiek dabar kainuos būstas, tokia suma atrodytų kaip nevykęs pokštas. Palyginti su 2000-aisiais, sviestas ir duona pabrango dvigubai, jautiena – beveik 80 procentų, o būstas – net 800 procentų. Tačiau atlyginimas padidėjo tik 1,6 karto. Labiausiai rinką tempė ilgai ir pigiai dalinti banko kreditai, bet lengva ranka paskolas švaistę bankai skelbia, kad skolins atsargiau ir brangiau. Taigi netrukus rinkoje sumažės pinigų, be to, juos uždirbti gali būti daug sunkiau.
Butas – už 12 metų
uždarbį
Šalies ir užsienio rinkos ekspertai vis dažniau teigia, kad šalies ekonomika panėšėja į užkaistą virdulį. Perspėjama, kad nesumažinus vartojimo „ugnies“ garas gali išsiveržti. Kas ir kiek tada labiausiai nudegs pirštus, tik spėliojama. Manoma, kad pavojaus zonoje yra ne tik tie, kurie nebijojo skolintų pinigų investuoti į ateitį, bet ir tie, kurie pravalgė viską, ką uždirbo.
Šalies gyventojams reikia uždirbti vis daugiau, kad patenkintų savo maitinimosi poreikius ir įpročius. Oficiali statistika tikina, kad visas maistas vien tik per šiuos metus brango 12,7 procento.
Maisto ir paslaugų kainoms kaip raketai šovus į viršų, darbo užmokesčio padidėjimas įspūdingas atrodo tik grafinėje erdvėje, o ne realiame gyvenime. Skelbiama, kad atlyginimai per pastaruosius 6-7 metus išaugo 1,6 karto. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje, atskaičius mokesčius, beveik pasiekė 1400 litų kartelę. Profesinių sąjungų duomenimis, tiek uždirba tik trečdalis šalies gyventojų.
Kai kurie maisto produktai per tą patį laikotarpį pabrango dvigubai. Kadangi dar brango ir įvairios, tarp jų ir komunalinės, paslaugos, vartotojų krepšelis, kuris statistikų naudojamas infliacijos lygiui apskaičiuoti, atrodo itin išsipūtęs nuo kainų.
Oficialios statistikos, skaičiuojančios, kiek reikia daugiau dirbti, kad būtų galima nusipirkti tą patį statistinį dešros gabalą, laimei, į vartotojų krepšelį nereikia įtraukti būsto kainų.
Kitaip tas krepšelis jau būtų praplyšęs ir
tiktų tik nemažėjančio būrio vargetų kelnėms lopyti. Būtent išlaidos būstui
įsigyti ir sumušė visų laikų infliacijos rekordus.
Panevėžyje 2001 metais dviejų kambarių butas vidutiniškai kainavo 20 tūkstančių litų. Tuomet vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius (neto), buvo 699 litai. Nesunku apskaičiuoti, kad anuomet norint įsigyti tokį būtą reikėjo sumokėti 2,7 metų algą. Dabar būstas Aukštaitijos sostinėje pabrango 800 procentų ir 2 kambarių butas kainuoja 180 tūkstančių litų. Žinant, kad vidutinė panevėžiečio alga – 1200 litų, už pastogę tektų pakloti 12,5 metų uždarbį.
Ispanijoje šiemet būstas kainuoja apie šešis metinius ispanų šeimos darbo užmokesčius. 1990 metais ispanams būstas kainavo 3,5 metinio atlyginimo.
Trupiniai nebetenkina
Tačiau norėdami įsigyti būstą panevėžiečiai, kaip ir daugelis šalies gyventojų, turi mokėti dar daugiau, nei tik skaičiuojant, kiek metų reikia dirbti norint nusipirkti 46-50 kvadratinių metrų gyvenamojo plotą. Per tuos metus pabrango ne tik būstas, bet ir komunalinės paslaugos, elektra, dujos ir maistas.
Statistika skelbia, kad kilogramas jautienos su kaulu pabrango nuo 7,86 lito iki 11,84 lito, sviesto – nuo 11,82 lito iki 20,65 lito, varškės – nuo 5,05 lito iki 11,25 lito, pieno – nuo 1,16 lito iki 2,11 lito, ruginės duonos – nuo 1,41 lito iki 3,31 lito, litras degtinės – nuo 18,51 lito iki 27,92 lito. Brango ir kiti maisto produktai.
Pastaruoju metu ypač aktyviai besireiškianti Lietuvos profesinė sąjunga (LPS) „Solidarumas“ nesutinka su statistikų skaičiavimais. Jų manymu, maisto produktai brango gerokai daugiau, o vidutinio darbo užmokesčio augimas neatspindi tikrosios infliacijos. Be to, profesinė sąjunga mano, kad infliaciją augino ne tik objektyvios priežastys rinkoje, bet ir nesąžiningi rinkos dalyviai: arba gamintojai, arba prekybininkai.
Kai straipsnis buvo parengtas spaudai, Konkurencijos taryba paskelbė, kad didžiosios Lietuvos pieno perdirbimo bendrovės – „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“ ir „Marijampolės pieno konservai“ – įtariamos sudariusios kartelinį susitarimą dėl pieno produktų kainų padidinimo. Tyrimas dar tęsiamas, o galutines jo išvadas tikimasi paskelbti dar šiemet. Konkurencijos taryba žada tikrinti ir kitus maisto pramonės sektorius.
„Maisto produktai brango dešimtimis kartų. Bandymas mažinti problemos mastus manipuliuojant vidutiniu darbo užmokesčiu yra nevykęs, nes toks palyginimas neatspindi tikrosios padėties šalyje, – „Verslo vartams“ sakė LPS „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė. – Minimali alga yra tas rodiklis, kuris gali būti naudojamas palyginti, kaip pabrango gyvenimas.“
Būtent tie 700 litų ir yra pagrindinis didžiosios dalies darbininkų gaunamas mėnesio darbo užmokestis. Trupiniai nuo turtuolių stalo, anot pašnekovės, jau nebetenkina darbo žmonių.
Reikalauja dalintis
LPS „Solidarumas“ pirmininkė mano, kad dėl tokios infliacijos ir mažų algų yra kalta socialdemokratų Vyriausybė.
„Vyriausybė turėtų išsiaiškinti, kas kaltas dėl tokio neadekvataus kainų kilimo – gamintojai ar prekybininkai. Galbūt yra ir kartelinis susitarimas, – tvirtina A.Jašinskienė. – Išsiaiškinusi privalo panaudoti visus turimus svertus, kad sustabdytų infliaciją.“
Nors pašnekovė ir sutinka, kad geriausias kainų reguliuotojas yra pati rinka, ji teigia, kad šalies Vyriausybė ne tik privalo apriboti gamybos ir prekybos bendrovių viršpelnį, bet ir priversti darbdavius dalintis pelnu su darbininkais.
„Nusipelnėme gyventi geriau, ir jau – dabar. Atėjo laikas darbdaviams dalintis pelnu, – sako LPS „Solidarumas“ pirmininkė. – Dabar turtus kraunasi akcininkai, o samdiniams lieka tik apgailėtini trupiniai. Reikalaujame europinių atlyginimų. Kaistančios šalies ekonomikos pilnesnės darbininkų kišenės neperkaitintų.“
Lapkričio 24 dieną LPS „Solidarumas“ organizuoja protesto prieš žmonių skurdinimą eiseną Vilniaus gatvėmis. Paskui grasina savo tikslų siekti ir streikais.
Už natūralius procesus
Rinkos ekspertai teigia, kad tokias profesinių sąjungų kalbas skatina ir emocijos dėl akivaizdžių turtinių skirtumų. Teigiama, kad darbo rinka viso labo yra parduotuvė, kurioje darbdavys nori įsigyti prekę kuo pigiau. Jeigu Panevėžyje kažkas vis dar dirba už minimalų darbo užmokestį, vadinasi, tiek verta darbo jėga arba samdiniai tiek save tevertina.
Tikėtis didesnių ir net senųjų ES šalių vidutinio lygio darbo užmokesčio vien tik dėl to, kad didėja infliacija, anot ekspertų, būtų naivu.
„Atlyginimai susiję su darbo našumu. Kartais būna atotrūkis. Iki 2005 metų darbo našumas augo sparčiau nei darbo užmokestis, tačiau dabar jau – kitaip, – „Verslo vartams“ teigė Lietuvos laisvosios rinkos (LLRI) ekspertas Vytautas Kuokštis. – Darbdavys samdo darbuotoją, kad tas sukurtų didesnės vertės produktą, nei jam sumokama.“
Profesinių sąjungų siūlymas „atimti iš akcininkų ir atiduoti samdiniams“, anot pašnekovo, abejotinas.
„Manau, kad viską derėtų palikti natūraliems procesams, – sako V.Kuokštis. – Pavyzdžiui, prieš dvejus trejus metus vos pajutę darbo jėgos trūkumą darbdaviai ne tik suskubo pakelti užmokestį, bet ir ėmė rūpintis socialinėmis garantijomis. Darbo jėgos rinka geriausiai atsako į tokius klausimus.“
Vyriausybė –
nedrausminga
LLRI ekspertas mano, kad šiuo metu, ko gero, labiausiai nepatenkinti savo darbo atlygiu valstybiniame sektoriuje dirbantys žmonės. Valstybinėje kainų strategijoje numatyta riboti jų darbo užmokesčio augimą.
„Manau, kad ir valstybinėje įstaigoje turi būti mokama už atliktą darbą ir darbo kokybę. Kuris dirba gerai, tam – daugiau, mažiau – tam, kuris prastesnis darbuotoja“, – įsitikinęs V.Kuokštis.
Priekaištai Vyriausybei, kad ji kalta dėl infliacijos, yra tik iš dalies pagrįsti. Tačiau Vyriausybė, anot pašnekovo, iš tiesų daro ne viską, kad sumažintų ekonomikos karštį.
„Kainų pokyčiai, infliacija didžiąja dalimi nepriklauso nuo valdžios sprendimų. Tačiau Vyriausybė ne viską daro, kad bent šiek tiek suvaldytų infliaciją, – teigė V.Kuokštis. – Vyriausybė turi vieną svertą, kuriuo pasinaudojusi galėtų tikėtis paveikti infliaciją. Ji turi laikytis fiskalinės drausmės – panaikinti biudžeto deficitą ir mažinti valdžios išlaidas.“
Darius SKIRKEVIČIUS
G.Kudirkos nuotr. Pieno produktai taip pabrango, kad sukėlė
įtarimų Konkurencijos tarybai dėl gamintojų kartelinių susitarimų. Įtūžusi
profsąjunga šaukia, kad infliacija stumia į skurdą didžiąją dalį gyventojų, ir
reikalauja bendrovių pelno dalį išdalinti dirbantiesiems.
