Traukos vieta
Kad ir kiek apgailestautų Panevėžio strategai ir miesto
politikai, tačiau savaitgalio rytais iki popiečių miesto gyvenimas persikelia ne
į centrą, o į jo pakraštį. Netikite? Sėskite į automobilį ir prieš pusiaudienį
nuvykite į miesto automobilių turgų, esantį Pramonės gatvėje. Tie, kas niekada
ten nebuvo, greičiausiai liks nustebę – gyvenimas virte verda. Turgus
panevėžiečiams pastaraisiais metais tapo viena pagrindinių vietų įsigyti nenaujų
daiktų arba dėvėtų drabužių, atvežtų iš Vakarų Europos.
Ši prekyvietė – automobilių turgus, tačiau panevėžiečiai
neretai jį pavadina blusų turgumi. Šis pavadinimas turbūt geriausiai nusako
turgaus pobūdį, nes daiktų įvairovė čia išties begalinė: nuo neįprastos formos
ir lietuviui dar nežinomos paskirties daikto, kainuojančio vos vieną litą, iki
antikvarinių baldų ar dviračių, įvertintų tūkstančiu litų arba dar daugiau.
Tie, kurie į turgų nusprendžia atvykti apie 11 valandą ryto –
gerai išsimiegoję ir geros nuotaikos, greičiausia ją praras automobilių
spūstyje, kuri prasideda iki turgaus likus dar keliems šimtams metrų.
Kantrybės prireiks ir ieškant vietos automobiliui pastatyti.
Sumaišties galima išvengti nebent atvykus anksčiau ryte. Tačiau visus šiuos
nepatogumus kompensuoja pati turgaus dvasia, tuo buvo galima įsitikinti
apsilankius čia praėjusį šeštadienį.
Į turgų – pabendrauti
Dar toli iki turgaus vartų buvo girdimi akordeono garsai.
Priėjus arčiau vyresnio amžiaus panevėžietis, ant galvos užsimaukšlinęs šviesią
kepurėlę , tamsiais saulės akiniais, rėžė smagų „ančiukų šokį“. Vienas kitas pro
šalį praeinantis panevėžietis į akordeono dėklą įmesdavo keletą smulkių monetų.
Paklaustas, kodėl pasirinkęs automobilių turgų, o ne esantį miesto centre,
akordeonistas pasakojo, kad prie pastarojo grojo daugelį metų, todėl vieta
gerokai įgriso. Išgirdęs klausimą apie uždarbį, vyras numojo ranka ir teigė, kad
viešai groja ne dėl jo.
„Man tai yra gera reklama, štai šiandien jau sutariau su
žmogumi septintą valandą vakaro groti viename pobūvyje“, – pasakojo
muzikantas.
Turguje sutikti panevėžiečiai pasakojo, kad čia ateina ne tik
ieškoti jų buičiai reikalingų daiktų, kokių nebūna parduotuvėse, bet ir
atsipalaiduoti. Prie vienos smulkiais daiktais nuklotos lentynos sukiojęsis
panevėžietis Jurgis čiupo jam patikusią ornamentais išraižytą lentelę.
„Būna, kad kas nors krinta į akį – koks retesnis dalykas. Aš,
kaip medžiotojas, šią lentelę pritaikysiu stirnų ragams. Skirtingai nei
parduotuvėse, būna antikvarinių daiktų. Pasitaiko juvelyrinių dirbinių, kokių
kitur nerasi. Pažiūrėkit, kiti žmonės atvažiuoja čia kaip į bažnyčią. Kai
kuriems nebūtina pirkti – užtenka pasidairyti“, – geros nuotaikos nestokojo
vyras.
Kita sutikta panevėžietė Inga teigė, kad į automobilių turgų ją
vilioja pigesni drabužiai ir galimybė pabendrauti.
„Į turgų einu pirktis įvairesnių drabužių, nes kainos žemesnės,
tačiau pastaruoju metu jos pradėjo kilti, tikriausiai todėl, kad turgus tapo
populiarus – čia pastebiu ne tik panevėžiečius, bet ir nemažai vilniečių, be to,
ne vieną kartą girdėjau kalbant latviškai. Be drabužių, daug namų apyvokos
daiktų, kurie yra originalesni – ne lenkiški, yra angliškų, vokiškų, prancūziškų
firminių daiktų. Tėtis į šį turgų važiuoja dėl šviežios žuvies. Tačiau ne visada
einu vien pirkti, kartais užtenka ir pasivaikščioti – čia gera atmosfera.
Draugės pasakojo, kad į turgų važiuoja net ir neturėdamos pinigų. Tai yra
prasiblaškymas – paganai akis, susitinki pažįstamų, pabendrauji“, – apie trauką
į sendaikčių turgų pasakojo panevėžietė Vaida.
Užsuka ir įžymybės
Patys sendaikčių ir dėvėtų drabužių prekiautojai pasakojo
pastebėję, jog prekyvietė pastaruoju laiku tapo populiari ne tik tarp
panevėžiečių, bet ją pamėgo ir kitų miestų gyventojai. Kaip vieni dažniausiai
čia besilankančių minimi vilniečiai. Panevėžietis Aleksandras Ščiokinas,
sendaikčiais prekiavęs kartu su tėvais, pripažino, jog pačių populiariausių
prekių negalėtų išskirti.
„Žmonės perka absoliučiai viską: indus, paveikslus, buitinę
techniką. Būna daiktų, kurių parduotuvėse tikrai nerasi“, – pasakojo vaikinas.
Norėdami tai pademonstruoti pardavėjai iš odinio dėklo ištraukė
vamzdelį su spjaudomosiomis strėlytėmis, panašų į tokį, kurį naudoja Pietų
Amerikos indėnai medžioklėje.
A.Ščiokinas teigė pastebėjęs, jog yra grupė žmonių, kurie
turgumi užsikrėtę kaip liga – juos galima pamatyti kiekvieną savaitgalį,
nesvarbu, ar tuo metu lauke spigina šaltis, ar nepakeliamai karšta.
„Yra tokių žmonių, kurie serga turgumi – ateina kiekvieną dieną
iš anksto, kad būtų pirmi. Apžiūrinėja kiekvieną daiktą. Į Panevėžio automobilių
turgų suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Turgaus pavadinimas seniai
nebeatitinka jo paskirties, automobilių parduodama labai mažai – reikėtų jį
pavadinti sendaikčių turgumi“, – pasakojo A.Ščiokinas.
Vaikinas teigė, kad turgų yra pamėgę ir įžymūs žmonės,
pavyzdžiui, Panevėžio aktorius ir politikas Laimutis Sėdžius ateina vos ne per
kiekvieną turgų.
„Įžymybės labai dažnos, ne vieną garsų žmogų per televiziją esu
matęs, ne visų ir pavardes prisimenu.
Mums labai patinka tokiems pirkėjams parduoti daiktus – jie
visiškai nesideri ir sako mums: pakuokite tai, tai ir tai. Išsitraukia didžiulę
sumą pinigų ir eina toliau“, – pasakojo panevėžietis A.Ščiokinas.
Be automobilių turguje apsilankančių įžymybių, čia užtenka ir
savųjų, pavyzdžiui, tas pats A.Ščiokinas Panevėžyje yra žinomas kaip
triatlonininkas, o jo vienu iš trenerių yra buvęs ultratriatlonininkas Vidmantas
Urbonas.
Didžiavosi išdalintais dviračiais
Dar viena turgaus įžymybe galima vadinti prekiautoją nenaujais
dviračiais kėdainietį Ruslaną Linevą. Iš vyro dviračius perkantys klientai jį
atpažįsta kaip „Gerumo sparno“ laimėtoją . Šis apdovanojimas Lietuvos
televizijoje R.Linevui įteiktas už tai, kad praėjusiais metais jis socialiai
remtiniems vaikams ir našlaičiams iš vaikų namų padovanojo 175 dviračius.
Šiuo poelgiu vyras labai didžiavosi ir mielai pasakojo, kad
našlaičiams šiemet jau padovanojo apie 100 dviračių.
„Penktadienį taip pat apdovanojimą gavau – iš Aplinkos
ministerijos už meilę gamtai ir dviračių propagavimą“, – patenkintas pasakojo
Ruslanas.
Kiekvieną savaitgalį dviračiais Panevėžyje prekiaujantis vyras
teigė, kad, skirtingai nei kitų pardavėjų, jo ekonominis sunkmetis
nepalietė.
„Krizė visai neturi įtakos prekybai – kaip pirko, taip ir
perka. Kiekvienais metais vis daugiau. Kalbu iš savo patirties – apie kitus
negaliu nieko pasakyti. Vienintelis turguje suteikiu garantiją.
Žmonės, iš manęs nusipirkę dviračius, apie tai praneša kitiems,
taip klientų ratas didėja“, – pasakojo apie prekybą R.Linevas.
Pardavėjas atskleidė, kad naudotų dviračių jo samdyti žmonės
ieško beveik visoje Europoje. Anksčiau tai darydavo pats, bet kai verslas
įsisuko, pačiam važiuoti dviračių nebereikia, juos užtenka užsakyti
telefonu.
Seni mersedesai
R.Linevas teigė, kad pagrindiniai jo klientai yra vilniečiai,
jie sudaro apie 70 procentų pirkėjų.
Ketinantiesiems įsigyti nenaują dviratį pardavėjas patarė
nesirinkti pigesnio nei už 200 litų.
„Pigus dviratis nebūtinai yra blogas – jis gali būti senesnio
modelio, juk yra ir senų mersedesų, bet jie gerai važiuoja ir yra geros būklės.
Tačiau nepatariu pirkti dviračio už mažiau nei du šimtus litų, nes toks
greičiausiai nebūtų tvarkingas“, – teigė prekiautojas.
R.Linevas savo pagrindinius klientus skirsto į dvi grupes –
studentai, perkantys senovinio stiliaus dviračius, ir vidutinio amžiaus
pirkėjai, kurie dviračiams išleidžia mažiausiai700 litų. Didžiausią paklausą
turi japoniški dviračiai su vidine stebule.
„Ką japonas pagamina – antrą kartą gaminti nereikia“, –teigė
vyras
Paklaustas, kiek per metus parduoda dviračių, R.Linevas
apdairiai nutylėjo.
Varginantis darbas
Sendaikčių pardavėjai pripažino, jog mikroautobuso užpildymas
daiktais ir jų parvežimas į Lietuvą yra varginantis darbas. Tenka ne tik
savaitėmis važinėti po Europos blusų turgus ir supirkinėti daiktus, bet ir visą
laiką gyventi be patogumų, nakvoti automobilyje.
„Perkame panašiuose blusų turguose Vokietijoje. Norint pakrauti
vieną mikroautobusą tenka dirbti dvi savaites. Reikia važinėti per visus turgus,
o jų yra labai daug ir vyksta jie beveik kiekvieną dieną“, – pasakojo
A.Ščiokinas.
Kėdainietė Dalia Bogušienė parsivežtų daiktų pardavinėjimą
turguje apibūdino kaip atostogas, o daiktų rinkimą ir vežimą vadino juodu darbu.
„Vykstame net iki Olandijos ir Belgijos, važiuojame per blusų
turgus. Kol prisikrauname prekių, praeina dvi, trys savaitės. Sutinkame ir kitų
lietuvių, supirkinėjančių sendaikčius, kartais net ir iš to paties turgaus“, –
kalbėjo kartu su vyru dviračiais ir antikvariniais daiktais bei jų imitacijomis
prekiavusi moteris.
D.Bogušienė teigė, kad šiuo metų laiku paklausiausia prekė yra
dviračiai, juos sutuoktinių pora buvo beveik išpardavusi.
„Senų dviračių vokiečiai atsikrato tik pavasarį. Jie tingi
remontuoti, pavyzdžiui, jei padanga nuleista, jau jiems didelė problema, o
lietuviai labai darbštūs ir jiems čia ne bėda. Esame darbo žmonės – tik mums
reikia panašių galvų, kokios Vokietijoje vadovauja, ir mes viską padarysime, bet
pas mus nėra tokios galvos“ , – svarstė D.Bogušienė.
Plačiau skaitykite 2010 m. birželio 7 d.
„Sekundėje“.
Mantas TOMKŪNAS
A.Repšio nuotr. ĮDOMYBĖS. Prekyvietėje,
miestiečių vadinamoje blusų turgumi, galima aptikti įvairiausių daiktų – net
tokių, kurių Lietuvos parduotuvėse nerasi nė su žiburiu.
