Pusmetis miške
Gyvenimas pusę metų su minimaliomis civilizacijos nuotrupomis girios apsuptyje. Butai mieste nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens stovi tušti. Jų šeimininkai, iškeitę komfortą į ramybę, mėgaujasi Labanoro girios teikiamais malonumais.
Panevėžietis Audrius Marksa tik prieš savaitę užbaigė vasaros sezoną – savo kemperį parsivežė iš Labanoro girios.
Jis – vienas pirmųjų, po pusmečio sugrįžusių iš girios prieglobsčio į namus mieste.
Stovyklavietė ant Stirnių ežero kranto iki šiol dar nėra tuščia. Paskutinieji poilsiautojai, susikrovę stiklainius per vasarą miške prisirinktų ir prikonservuotų gėrybių, girią paliks tikriausiai pasirodžius pirmosioms snaigėms, stengdamiesi kiek galima ilgiau pasimėgauti nenusakoma gamtos ramybe. Ir net nebeaišku, kur tikrieji jų namai – butas mieste ar vagonėlis ant ežero kranto. Ir vienuose, ir kituose praleidžiama vienodai laiko – po pusmetį.
Labanoro girioje ant Stirnių ežero kranto pirmieji poilsiautojai savo nameliuose su ratais, vadinamosiose „sraigėse“, įsikuria tada, kai atostogas dar retas kuris planuoja. Šie žmonės laiką skaičiuoja savaip: miestą iškeitusiems į gamtos prieglobstį vasara prasideda dar ežere neišplaukus ledams ir baigiasi vos ne su pirmosiomis snaigėmis. A.Marksa savo namelį su ratais į Labanorą nusivežė balandžio 18-ąją. „Skubėjau, kad vietos dar rasčiau. Jau antrą savaitę žmonės čia gyveno“, – tokį ankstyvumą paaiškino vyriškis.
Galioja savi įstatymai
A.Marksa – dar naujakurys Labanore, girioje leidęs tik antrą sezoną. Kai kurie poilsiautojai jau dvidešimtus metus pasibaigus žiemai savo „sraiges“ išrikiuoja ant ežero kranto. Kai kurie net ir stovyklavietę patys kūrė, kirsdami meldus ir taip skindami kelią į ežerą.
Laikinuosius atvykėlius, prie ežero suvažiuojančius tik savaitgaliais, stebina nuolatiniai poilsiautojai, įsikūrę lyg nuolatiniuose savo namuose: vagonėliai su ratais aptverti dekoratyvinėmis tvorelėmis, papuoštomis gėlių vazonais, vienur kitur žydi ir visas gėlių darželis.
Kemperiai tarsi „apklijuoti“ palapinėmis. Jose įrengtos svetainės, kuriose galima rasti netgi dekoratyvinių žvakių jaukiems vakarams.
Stovyklavietėje veikia savos nerašytos taisyklės. 22 valandą prie ežero įsivyrauja tyla ir ramybė, net nakčiai jau užsidarę savo vagonėliuose žmonės stengiasi nekelti triukšmo, kad nesutrikdytų kaimynams ramybės. „O kaip kitaip gali būti? 4 valandą žmonės keliasi žvejoti, jiems juk reikia pailsėti. Nebent vakare prie laužo dar visi susėda pasišnekučiuoti, bet alkoholio jei ir būna, tai minimaliai. Nėra kam čia gerti ir triukšmauti – dauguma pensininkai ir neįgalieji“, – kalbėjo A.Marksa.
Nepaklusti vietinėms taisyk-lėms gali būti ir pavojinga. Vyriškis juokauja, kad šią vasarą pramogų prie ežero ieškojusiai jaunuolių iš Panevėžio kompanijai buvo „įstatytas kompaktinis kirvis“. „Atvažiavo vaikinai su panelėm, muzikėlę iš mašinos garsiai pasileido. Porą kartų ėjau prašyti, kad pritildytų – nereaguoja. Trečią kartą niekas su jais nebesiderėjo – vienas iš nuolatinių poilsiautojų nuėjęs kirvį į mašinos magnetofoną metė. Per 15 minučių jaunimėlis, susirinkęs daiktus, dingo. Čia esi priverstas susigyventi“, – pasakojo A.Marksa.
Socialinių sluoksnių nelieka
Be pensininkų ir neįgaliųjų, tarp vasaras leidžiančiųjų vagonėliuose girioje nemažai ir darbingų žmonių. Vilniečiai, anot vyriškio, čia važinėja tarsi į sodą – ryte išvyksta į darbą, vakare vėl sugrįžta į stovyklavietę.
Pasak A.Marksos, yra ir tokių, kurie sau galėtų leisti poilsiauti užsienio kurortuose, o ne ant Stirnių ežero kranto, kur komfortą tenka pamiršti. Labanoro giria suvienodina miestuose ypač ryškius socialinius sluoksnius. Ir turtuolis, ir tas, kurio pajamos tesiekia vos minimalų atlyginimą per mėnesį, namus į mišką keliems mėnesiams iškeičia dėl tos pačios priežasties – nenusakomos miško ramybės ir gamtoje patiriamos pilnatvės. A.Marksa juokauja, kad suvažiuojantieji į stovyklavietę ieško vaistų nuo didmiesčio ligos.
„Visi čia traukia dėl ramybės, gryno oro, puikaus paplūdimio ir gražaus miško. Ir ežerų čia daugybė – Baltieji Lakajai, Stirniai, Varnakis, Rašia, Alnis“, – vardijo pašnekovas. Ištisos dienos girioje nepraeina veltui – Labanoro giria tokia turtinga, kad užkonservuotų grybų ir uogų stiklainiai netelpa poilsiautojų vagonėlių šaldytuvuose. Vienam žmogui pririnkti 27 litrus mėlynių per keletą valandėlių – juokų darbas.
Žvejai giriasi per vasarą Stirnių ežere susižvejoję vien lydekų net porą šimtų. Tikriausiai yra ir dar viena priežastis, dėl kurios pusmečiui apsigyvenama ant ežero kranto: pragyventi miške užtenka minimalių lėšų. Už vietą stovyklavietėje mėnesinis mokestis – tik 35 litai. Vanduo – iš ežero ir iškasto šulinio. Ir patogu, ir egzotiška, ir ramu.
Atgyja senasis kaimas
Tiesa, miško gėrybėmis tenka dalytis. A.Marksa prisiminė, kaip po nakties neuždarytoje palapinėje paliktą pilną žuvies kibirą rado tuštutėlį. Greta gulėjo nustumtas dangtis. Žuvies vagišius nesunku buvo nuspėti – aplink kibirą matėsi daugybė voverytės pėdelių. Voverės poilsiautojams vos ne tokios pat meilios kaip katės. Įsikūrusios pušyse greta vagonėlių jos mielai leidžiasi vaišinamos saldainiais. Iš nesusipratusiųjų pavaišinti skanėstus susirenka pačios, įsmukusios į neuždengtą palapinę.
Per vasarą Stirnių pakrantėje knibžda su seneliais vagonėliuose gyvenančių anūkų. A.Marksa juokauja, kad vaikai čia bendri – į bet kurią palapinę užsukęs mažasis poilsiautojas bus pavalgydintas. „Viskas apsisuka ratu – čia vasaromis atgyja prieškario Lietuvos kaimas, kai žmonės vieni kitus pažinojo, vieni kitiems padėdavo“, – mano vyriškis.
Dėl krepšinio aukojo žvejybą
Teigti, kad Labanoro girioje pamirštamos pasaulinės aktualijos, būtų neteisinga. Pasaulio krepšinio čempionato metu paryčiais, net per patį karšių kibimą, motorinės valtys kriokdamos lėkdavo į krantą.
Pasirodo, lietuviams krepšinis vis dėlto didesnė religija nei žvejyba. „Pas vieną, atsivežusį televizorių, visa stovykla varžybas žiūrėdavo ir pergalės dainas dainuodavo“, – pasakojo A.Marksa. Tačiau jam pačiam televizorius miške nereikalingas. „Man užtenka ir radijo“, – tikino vyriškis.
Baigiantis rugsėjui ant Stirnių ežero kranto belikę vos keli poilsiautojų vagonėliai. Netrukus ir jie bus išvežti. Tačiau Labanoro giria net ir atšalus orams nelieka tuščia. „Žiemą tie patys žmonės čia suvažiuoja paiškylauti, ant ledo pažvejoti. Mūsų tradicija yra susitikti ir per Atvelykį“, – kalbėjo A.Marksa.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. A.Marksos teigimu, į Labanorą jį, kaip ir kitus
stovyklautojus, traukia palaiminga ramybė. Miško gėrybės – malonus priedas prie
jos.
