Žinomą sporto organizatorių, trenerį, varžybų komentatorių, Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ garbės narį, šiandien 90-metį pasitinkantį panevėžietį Marijoną Gečą Panevėžyje gerai pažįsta vyresnės kartos sporto gerbėjai.
Liepos 29 dieną gimtadienį švenčiantis M. Gečas savo metus tapatina su aktyvia veikla, sveika gyvensena ir pašaukimo suradimu.
Panevėžio sporto legenda
„Visus savo gyvenimo metus pašvenčiau sportui, juo gyvenau, įgyvendinau tai, apie ką svajojau, mane kraštiečiai vadino Panevėžio pasaka. Kai nuo 1972-ųjų dirbau draugijos „Žalgiris“ Panevėžio miesto tarybos sporto instruktoriumi, o 1975–1989 metais – pirmininko pavaduotoju, organizuodavau daug įvairiausių varžybų. Tada dirbau ir radijo žurnalistu, 52 metus su mikrofonu rankose komentuodavau įvairius sporto renginius. Be galo malonu, kad sulaukęs solidžių metų vis dar esu prisimenamas. Sykį nuėjau į stadioną pasižiūrėti futbolo, kurį komentavau 52 metus, rungtynių ir išgirdau už nugaros sėdinčių sirgalių aštrias replikas komentatoriui. Vienas netgi riktelėjo: „Pliurpi, pliurpi, geriau patylėk, ką čia nesąmones tauški. Va, Gečas tai komentuodavo, buvo malonu klausytis, kaip jis mokėjo bendrauti ir užvesti sirgalius“, – prisimena M. Gečas.
Relikvijų kambarys
Norint su šiuo sporto žmogumi ilgiau pabendrauti, jis kviečia atvažiuoti į Panevėžį, kur jo buto vienas kambarys (12 kv. m) iš trijų skirtas muziejui: kiekvienas medalis, apdovanojimas, ženkliukas, nuotraukos su Lietuvos sporto įžymybėmis turi savo istoriją.
Apie visus savo trofėjus, sportinę karjerą Marijonas gali pasakoti dienų dienas.
2011-aisiais M. Gečas buvo išrinktas Metų panevėžiečiu, jam buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
„Sportu ir šiandien gyvenu, tačiau tos emocijos jau ne tokios, kokios buvo anksčiau. Gyvenu vienas: jau palaidoti tėvai, brolis, sesuo, 2015-aisiais mirė mano antroji žmona Janina, o 2024-aisiais, išvykęs į Egiptą pailsėti, – 57 metų sūnus Aidas, kuris buvo neblogas krepšininkas. Iš 33 klasės draugų gyvi kol kas esame tik keturi, ir tik aš vienas gyvenu Panevėžyje.
Nors ir netekau pačių brangiausių ir artimiausių žmonių, tačiau vienišas nesijaučiu. Anglijoje gyvena dukra Rasa, meno istorikė, meno ir kultūros kritikė, daugelio knygų autorė. Turiu du anūkus: Kasparą, kuris sukūrė šeimą ir gyvena Amerikoje, bei Karoliną, gyvenimą siejančią su Vilniumi. Kasparas buvo perspektyvus krepšininkas, lengvaatletis. Tėvas, pasitaupęs pinigų, jį išleido į Ameriką, kur žaidė krepšinį. Anūkas sukūrė šeimą su amerikiete ir į Lietuvą kažin ar sugrįš gyventi“, – kiek nusiminęs sako panevėžietis.
Su meškere prie Nevėžio
Garbaus amžiaus Marijonas dabar daugiau laiko praleidžia namie, bet dažnai nueina pažvejoti Nevėžyje.
Mat namie turi katę Lordę, kurią pamalonina pagautomis žuvytėmis ir parduotuvėje nupirktomis krevetėmis bei stintomis.
„O man tie delikatesiai – per brangus malonumas. Nusiperku kauliukų su mėsa, tai ir sriubos išsiverdu, ir mėsytės užkertu. Maistą gaminu pats, man jo daug nereikia. Viską nusiperku. Tačiau vaikščioti kasmet darosi vis sunkiau, meteliai daro savo. Gaila, kad esu atsilikęs šiandienos technologijose, neturiu kompiuterio, senas telefonas. Kai jis sugenda, nesuprantu, kaip pataisyti, tai nunešu pažiūrėti pažįstamoms darbuotojoms. Jas pavaišinu šokoladu, tai telefoną atgaivina“ , – džiaugiasi Marijonas.
„Žmonės sako, kad esu tiesus kaip stuobrys. Jiems atsakau, kad todėl, jog mama mane pagimdė ne ligoninėje, o namie trečią valandą dienos. Ant gydytojo rankų tylėjau, mama jo paklausė, kodėl aš tyliu. Po minutės kitos gydytojas man sudavė per užpakaliuką ir aš surikau. Gydytojas pasakė: Gečiene, tavo sūnus bus didelis rėksnys Respublikos gatvėje, todėl tu būsi visų gerbiama“, – pasakoja sporto organizatorius.
Tėvo palikimas
Paprašytas prisiminti savo jaunystę, Marijonas iš karto pabrėžia, kad tai buvo nuostabus laikotarpis.
Jam meilę sportui nuo mažumės skiepijo tėvas, didelis biliardo entuziastas.
„Mano tėvas Juozas Gečas miesto centre Respublikos gatvėje turėjo pagrindinį „Kunigaikščių“ barą, kuriame buvo du biliardo stalai. Vieną jų tėvas dar 1907-aisiais parsivežė iš Sankt Peterburgo ir pats buvo aistringas žaidėjas. Ta užeiga buvo labai populiari Lietuvoje, joje lankydavosi tokios įžymybės kaip Kipras Petrauskas, broliai Romanas ir Vytautas Marijošiai, miesto meras, mokytojai, jie žaisdavo biliardą, lošdavo kortomis. Nuo trejų metų ir aš jau laikiau biliardo lazdą. Prieš mirtį tėvas manęs paprašė, kad nepamirščiau biliardo. Taip vėliau ir padariau. Biliardinė veikė iki 1989-ųjų, buvo nemažai entuziastų jį pažaisti. Vėlesniais metais į biliardo veiklą kaip reikiant įsisukau. Kai paaugau, patiko visos sporto šakos. Kai 1947-aisiais į Panevėžį iš Šiaulių atvažiavo Vilhelmas Variakojis ir nuo rugsėjo pradžios pradėjo dirbti 1-ojoje berniukų gimnazijoje, pirmą kartą, būdamas penktokas, paėmiau į rankas krepšinio kamuolį. Vilhelmas Variakojis buvo mano mokytojas, jį labai gerbiau. Tą juodos spalvos ir su raišteliais kamuolį turiu savo namuose iki šių dienų. Žaisti man sekėsi neblogai: nuo 1952 metų patekau į Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktines, su panevėžiečių komanda tapome tų amžiaus grupių šalies čempionais. 1954-aisiais dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje Kyjive, paskui patekau į „Žalgirio“ dublerių komandą. 1957–1959 metais jau buvau pagrindinės komandos žaidėjas“, – prisimena M. Gečas.
Nuo krepšinio iki biliardo
Įvairių sporto šakų buvo M. Gečo karjeroje.
Gimnazijoje žaidė ir tinklinį, buvo savamokslis, nes tada mieste nebuvo trenerių.
Studijuodamas tuomečiame Kūno kultūros institute, jis tinklinį žaidė Vytauto Jankaus, o rankinį – Valerijaus Grešnovo grupėse, įgijo patirties.
Gražiai nuaugęs jaunuolis netgi irklavo, treneris Leonas Aleksandravičius jį pakvietė į aštuonvietės įgulą.
Stumdė ir rutulį, mėtė ietį, antrame kurse įrankį nusviedė 49 metrus, į aukštį peršoko 178 cm.
Institute pedagogikos studijas Marijonas baigė 1960-aisiais ir grįžo į gimtąjį Panevėžį.
Dirbo sporto draugijos „Spartakas“, įvairių miesto įmonių sporto metodininku.
Jis nemažai prisidėjo prie miesto Rankinio federacijos įkūrimo ir vyrų komandos subūrimo, o 1964-aisiais buvo vienas iš trijų, įkūrusių Panevėžio miesto „Lietkabelio“ vyrų krepšinio klubą.
Marijonas didžiuojasi, kad jo „Lietkabelis“ neužmiršo ir vienais metais pakvietė į treniruotę – buvęs klubo direktorius Martynas Purlys jam įteikė kamuolį su komandos žaidėjų ir trenerių autografais.
Prisiminęs tėvui duotą pažadą, Marijonas visa širdimi įniko į biliardą: su dviem tėvo draugais, kurie dabar jau yra šviesaus atminimo ir palaidoti Vilniuje, 1989-aisiais įkūrė Lietuvos biliardo federaciją, panevėžietis buvo išrinktas jos viceprezidentu.
Tais pačiais metais jo iniciatyva buvo įkurta ir Panevėžio miesto biliardo federacija, kuriai Marijonas vadovavo aštuonerius metus.
1991 ir 1995 metais per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes M. Gečas buvo vyriausiasis biliardo varžybų teisėjas, kasmet rengė savo vardo biliardo turnyrus. Dabar Marijonas – Lietuvos ir Panevėžio biliardo federacijų garbės narys.
Su šeimos palaikymu
Panevėžiečio širdyje iki šiol rusena didelė aistra krepšiniui. Jis dalyvavo trijuose pasaulio senjorų čempionatuose JAV (1998), Urugvajuje (1999), Čekijoje (2009).
Pirmajame senjorų čempionate prikalbino dalyvauti klaipėdiečiai, ir Marijonas buvo vienas vyriausių žaidėjų.
Savo trečiajame pasaulio senjorų čempionate Prahoje Marius turėjo puikią palaikymo komandą – žmoną Janiną, kuri buvo komandos gydytoja, o sūnus Aidas buvo simbolinis komandos kapitonas ir per rungtynes į aikštelę išvesdavo Lietuvos ekipą – tuo savo misiją varžybose jis baigdavo.
Visas gyvenimas – sportui
Paklaustas, kas iš sportinės karjeros labiausiai išliko atmintyje, M. Gečas neabejodamas atsako, kad viskas, nes buvo atsidavęs tik sportui, kitko nieko nemokėjo.
„Savo karjeroje kito darbo neteko dirbti, kasdien buvau su krepšiniu, biliardu, tinkliniu, rankiniu, futbolu. Sportas ir viskas, kas su juo susiję, buvo mano gyvenimo pašaukimas. Nuolat sekdavau šių sporto šakų naujienas, komentuodavau varžybas, todėl nekildavo jokių minčių pabėgti nuo sporto. Iki šių dienų man ypač brangi „Žalgirio“ draugija. 1974 metais minint jos 30-metį, buvau apdovanotas už aktyvią sportinę, visuomeninę veiklą. Likau vienas seniausių žalgiriečių Lietuvoje. Iki šiol priklausau „Žalgiriui“ ir jam būsiu ištikimas iki gyvenimo pabaigos“, – tvirtina Marijonas.
