Jaunimo projektų koordinatorė Vilma Kloniūnaitė juokauja, kad dėl intensyvaus jos gyvenimo būdo kaltas zodiako ženklas – nuolatinį judėjimą simbolizuojantis Šaulys. Be nuolatinių kelionių po pasaulį, tenka rasti laiko labai mėgstamam jodinėjimui, neakivaizdinėms teisės studijoms Vilniaus universitete, o į artimiausius planus įtrauktas ir motociklininko pažymėjimo įsigijimas.
Turtas – sutikti
žmonės
Visame pasaulyje draugų turinti jaunimo projektų koordinatorė nedvejodama sako, kad didžiausias jos turtas – gyvenime sutikti žmonės. „Visi gyvename labai intensyviai, laisvalaikio beveik nelieka, todėl kiekvieną laisvą minutę stengiuosi išnaudoti draugų ir giminaičių lankymui, – neslepia mergina. – Keli mano draugai dėl negalios sėdi invalidų vežimėliuose. Iš jų mokausi kantrybės ir sugebėjimo pasidžiaugti tuo, ką turiu dabar, jaustis dėkinga, kad turiu didžiules galimybes“.
Vilma Kloniūnaitė – Panevėžio apskrities nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro projektų koordinatorė ir Panevėžio rajono jaunimo klubo „Šypsena“ programų koordinatorė. Darbas su projektuose dalyvaujančiu jaunimu, pasak merginos, jos charakteriui labai tinkamas. Jauniems žmonėms dažnai reikia patarimo, palaikymo, dėmesio, tuo labiau kad daug tenka dirbti su psichologinių problemų turinčiais ir išskirtinio dėmesio reikalaujančiais jaunuoliais. Vilma pasakoja, kad neretai tenka būti ir guodėja, ir vairuotoja, ir maisto pirkėja – į projektinį darbą tenka pasinerti visapusiškai.
Įprastinių atostogų ir normuotos darbo dienos mergina sako neturinti. „Jaunimas skambina ar žinutes rašo bet kada, nežiūrėdamas į valandas, – atlaidžiai sako projektų koordinatorė. – Laisvalaikis yra mano darbas, o darbas – laisvalaikis, todėl net neįsivaizduoju, kaip tektų dirbti nelabai mėgstamą darbą“.
„Esu Šaulys, nuolat judantis, todėl ir gyvenu „ant lagamino“, – šypsosi daug keliaujanti mergina. – Jei rimtai, optimizmą ir norą kuo daugiau keliauti tikriausiai paveldėjau iš mamos. Tik vaikus augindama mama gyveno ramiau, o dabar, kai jau išėjo į pensiją, visas laikas jos, vėl nenustygsta vietoje. Mėnesio atostogų man būtų per daug, pakanka savaitės kalnuose ir vėl galiu pasinerti į įprastus darbus“.
Įgūdžiai praverčia
Vilma sako, kad didžiules galimybes šiais laikais atveria geras anglų kalbos mokėjimas. „Man labai pasisekė, nes mūsų kaimynė buvo anglų kalbos mokytoja ir mane, mokykloje nesimokančią anglų kalbos, kviesdavo į būrelius, kur pramokau angliškų dainelių, eilėraštukų, – prisimena mergina. –Vėliau, su tėvais persikėlus gyventi į nuosavą namą, kaimynystėje vėl gyveno anglų kalbos mokytoja, pas kurią dažnai tekdavo konsultuotis kilus neaiškumams, ir niekada mokytoja nepasakė negalinti padėti“.
Dar labiau anglų kalbą Vilma ištobulino studijuodama Klaipėdoje esančios Lietuvos krikščioniškojo fondo kolegijos Anglų kalbos institute. Dar nebaigusi V.Žemkalnio gimnazijos Vilma jau buvo išlaikiusi stojamuosius egzaminus į kolegiją ir priimta mokytis. Bandžiusi stoti į Vilniaus universitetą studijuoti teisės mergina prisimena jautusis rami: „Jei nepasiseks, vis tiek turėsiu kur mokytis“.
Norą studijuoti teisę Vilma įgyvendino
baigusi mokslus Klaipėdoje. Tačiau dabar jau ketvirtame kurse neakivaizdžiai
teisės mokslus kremtanti panevėžietė sako pagal šią specialybę greičiausiai nedirbsianti.
Teisines žinias ji sako panaudosianti dabartiniame darbe. Mergina įsitikinusi, kad bet kokie turimi įgūdžiai anksčiau ar vėliau praverčia. Panašiai bus ir su planuojamu įsigyti motociklininko pažymėjimu – kada nors šie įgūdžiai pravers. Vilma sako besidairanti ir motociklo, norisi jį turėti savą. Dažnai Olandijoje būnančiai projektų koordinatorei ten tenka dažnai pasivažinėti motociklu.
Šią savaitę Vilma lydi Panevėžio rajone besilankančius valdininkus iš Het Bildto, atvykusius motociklais. Didžiuliu Oene Kristo motociklu, pasak merginos, smagu važiuoti tik sėdint už nugaros, pati ji tokio vairuoti dar nedrįstų.
Žavi daugybė šalių
„Olandijoje man labai patinka ir dėl to, kad ten labai populiaru važinėti dviračiais, man pačiai važinėjimasis dviračiu yra labai geras poilsis. Olandijoje dviračiais be kompleksų važiuoja ir elegantiškai apsirengusios moterys, ir mokiniai: mokyklinio transporto ten nėra, tad mokiniai bet kokiu oru mina dviračiais“. Žavi Vilmą ir Norvegija bei Islandija, Škotijos pakrantės, Šiaurės Airija, Graikija. Tai, pasak Vilmos, amžini įspūdžiai.
Kaip vieną išskirtinesnių projektų V.Kloniūnaitė prisimena Lietuvos ir Islandijos jaunimo projektą, kurį įgyvendinant aštuonių lietuvaičių grupė jodinėjo po Islandijos kalnus ir prie ežerų. „Įsimintiniausia buvo, kai beveik kilometro aukštyje užklupo šlapdriba, ir visą tai birželio mėnesį, – pasakoja projektų koordinatorė. – Buvo nelengva, bet tokie įvykiai labai suartina“. Vėliau buvo vykdoma atsakomoji projekto dalis, kai Islandijos jaunimas atvyko į Lietuvą ir Trakų rajone jodinėjo žirgais ir važinėjosi karietomis. „Lietuvoje žirgai daug didesni negu Islandijoje, todėl svečiams priprasti prie mūsiškių buvo nemenkas išbandymas“, – įspūdžiais dalijosi mergina.
Jodinėjimas – „ekstrymas“
Jodinėjimas – atskira tema Vilmos gyvenime. Prieš ketverius metus pradėjusi jodinėti Mindaugo Sekmoko žirgyne mergina sako dabar suprantanti, kad jei kada išdrįs pasakyti jau gerai mokanti jodinėti, tada beliks tik mokytis pilotuoti lėktuvą.
„Jodinėjimo profesionalai tuos įgūdžius tobulina visą gyvenimą ir visada atranda ką nors naujo, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Ko gero, lėktuvą pilotuoti lengviau: jei jis techniškai tvarkingas ir viską darai teisingai, lėktuvas klauso. O kaip pasielgs žirgas, niekada negali žinoti“. Su žirgais susijęs ir ne vienas Vilmos rengtas bei vykdytas projektas.
Daugybę kartų kritusi nuo žirgo Vilma įsitikinusi, kad tokie nutikimai yra neatsiejama kiekvieno jojiko mokymosi dalis. Kartą Olandijoje nukritusi nuo savo numylėtosios Fryzų kumelės Tutsi, Vilma dvi savaites negalėjo paeiti. Baimė, kad skilo klubas, išgaravo tik padarius rentgeno nuotrauką. „Geras jojikas turi sugebėti joti ant bet kokio žirgo, – įsitikinusi aistringa jojikė. – Žinoma, tai nereiškia, kad atėjau prie svetimo žirgo ir štai dabar josiu. Žirgą reikia prisipratinti, iššukuoti, išvalyti kanopas. Priešingu atveju tarp jojiko ir žirgo atsiras nepakeliama įtampa“.
Vilma džiaugiasi, kad užsiėmusi darbais neturi laiko ekstremaliems užsiėmimams, nes dėl savo neramaus būdo, ko gero, prisigalvotų nežinia ko.
Nemenką įspūdį Islandijoje paliko virvinis tiltas virš bedug-nės, ant jo leidžiama lipti tik aštuoniems žmonėms.
„Šokti prisirišus virve neturiu didelio noro, – juokiasi mergina. – Be to, manau, kad jodinėjimas yra labai neblogas „ekstrymas“.
Geriausias poilsis –
gamtoje
Didžiulį energijos užtaisą turinti V.Kloniūnaitė tikina, kad ir jai būna pervargimo minučių, kai norisi tik išsitiesti žolėje ir skaityti knygą. Geriausiai Vilma pailsi gamtoje, todėl gyvenamąją vietą Panevėžyje žada pakeisti į rajoną. Panevėžyje gimusi ir augusi mergina tikina nesirengianti niekur iš čia išvažiuoti, tik gyventi planuojanti arčiau gamtos.
Dvidešimt septynerių metų mergina sako, kad jau laikas galvoti apie savo namus. Yra ir tas vienintelis širdžiai artimiausias žmogus, kurio vardo Vilma sako niekaip neišduosianti.
„Pakęsti tokį gyvenimo būdą, kaip mano, gali tik tas, kuris pats taip gyvena“, – apie savo žmogų tepasako Vilma.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Turėti savo motociklą
yra viena iš Vilmos Kloniūnaitės svajonių.
