Raguvos vidurinės mokyklos gyvojo kampelio įkūrėjas biologijos mokytojas ekspertas Antanas Slučka tebegyvena prieškalėdinės kelionės į Šri Lanką įspūdžiais. Aštuonias dienas žavėjęsis nepaprasto grožio gamta, jodinėjęs drambliais, tyrinėjęs augalus ir po viešbučio teritoriją lakstančius gyvūnus, biologas nepamiršo ir savo pomėgio naujais gyventojais gausinti gyvąjį kaimelį. Paslėpti giliai lagaminuose, griežtų oro uosto tikrintojų nematomi į Raguvą parkeliavo keli Šri Lankos sausumos krabai, Lietuvoje nesutinkami moliuskai, ryškiaspalviai vabalai ir drugeliai.
Nuodingų atsisakė
Raguvos vidurinė mokykla jau per trisdešimt metų garsėja gyvuoju kampeliu. Tikras savo darbo mylėtojas biologijos mokytojas ekspertas gyvajame kampelyje apgyvendino tiek augintinių, kad norint gerai su visais susipažinti neužtenka ir gero pusdienio. Norinčiuosius pamatyti, kaip A.Slučka ant rankų paima įvairiaspalvius žalčius, ant peties sodinasi iguaną ar aplink juosmenį apsivynioja šešiasdešimt kilogramų sveriantį keturių metrų ilgio pitoną, mokytojas priima net savaitgaliais. Apie kiekvieną augintinį A.Slučka pasakoja, taikliai apibūdina jo charakterį.
„Nė vienam norinčiajam negaliu atsakyti, – prisipažįsta biologas. – Dažnai sulaukiu tėvų skambučių, kad vaikas po ekskursijos jau trečią naktį nemiega ir prašo į Raguvą nuvežti dar kartą.“
Kad Raguvos vaikams pasisekė ir gamtos pažinimo mokslus jie mokysis tikrai įdomiai, tampa aišku vos įžengus pro biologijos kabineto duris. Kabinete terariumuose apgyvendinti ropliai, vabalai, dekoratyviniai paukščiai, o už durų knibžda įvairiausi egzotiški augintiniai. A.Slučkos mokiniai prie egzotikos įpratę: prireikus jiems nebaugu padėti atnešti sunkiasvorį pitoną, o tarp suolų prabėgantis krabas jokio išgąsčio nekelia. Visai kitaip būna su ekskursantais.
„Vaikams visada pasakau, kad nė vienas augintinis nenuodingas, tų, kurie gali įkąsti, liesti neleisiu, bet kartais net mokytojos baimės nenuslepia“, – atlaidžiai pasakoja biologas. Kažkada gyvajame kampelyje laikęs tris nuodingiausias Sovietų Sąjungos gyvates A.Slučka dabar tai vadina savotiška avantiūra ir laiko tik nepavojingus augintinius.
Pitonė dar auga
Gyvajame kampelyje rangosi įvairiaspalviai žalčiai, scinkai, gekonai, chameleonai, akį traukia barzdotosios agamos, o didžiausio susidomėjimo sulaukia tigrinė pitonė albinosė. Nuo mažumės A.Slučkos auginamai pitonei jau dešimt metų, ji sveria 60 kilogramų ir yra keturių metrų ilgio. Biologas pasakoja, kad tai dar toli gražu ne viso ūgio ir svorio pitonas, ji dar turėtų pasunkėti iki 100 kilogramų ir pailgėti bent trimis metrais. Patinas gerokai menkesnis, mažiau aktyvus, jo ir apetitas prastesnis. Pitonė jau atvedė penkias vadas jauniklių. Ketverius metus pitoniukus perinęs inkubatoriuje, pernai A.Slučka nusprendė leisti šiam procesui vykti natūraliai ir net pats nustebo, kai pitonė sėkmingai išperėjo visus 45 pitoniukus.
„Tikrindamas temperatūrą kaskart stebėdavausi, kaip ji laikosi tokia pastovi – 30 laipsnių, – natūraliu procesu žavisi biologas. – Užtat kiek vargo turėjau, kol visus įsiūliau.“
Po tokios patirties mokytojas sako šiemet
pitoniukų nebeveisiantis. Nors kainuoja jauniklis palyginti nedaug, tačiau
auginti namų sąlygomis jis gerokai per didelis.
„Eikš, pasirodyk, – žadindamas miegančią pitonę kalbina A.Slučka. – Neseniai vištą prarijo, tad ramiai snaudžia.“ Biologas neslepia, kad išmaitinti tokį augintinį – ne juokas. Praryti keletą vištų pitonei nieko nereiškia. „Kai vištos nebeturime, duodame žiurkę arba kokį mašinos suvažinėtą katiną, tokio ėdalo ji neatsisako“, – išduoda mokytojas.
Žiemoja ir namuose
Pernai kelis pitoniukus A.Slučka Čekijoje išsikeitė į barzdotąsias agamas. Viename terariume apgyvendinęs tris agamas greitai suprato, kad toks gyvenimo būdas joms netinka. „Dvi puikiai sutarė, o trečią mušė, tad teko išskirti“, – pasakoja su kiekvienu augintiniu vis kitokią gamtos paslaptį įmenantis A.Slučka.
Daugybę egzotiškų augintinių veisiantis, kai kuriuos ir iš labai tolimų kraštų atsivežęs A.Slučka nepaliauja stebėtis gamtos kuriamomis spalvomis, savotiškais gyvūnų charakteriais.
„Štai kad ir kukurūzinis žaltys – kokias nuostabias spalvas ir raštus gamta išgavusi, – sako biologas. – Tos pačios veislės šie žalčiai būna skirtingi: vienas dryžuotas, o kitas juostuotas išilgai. Tai priklauso nuo genų.“
Šiuo metu ropliams ramybės metas. Gyvajame kampelyje jiems per šilta, tad dalis žalčių žiemoja Slučkų namuose. Užrišti maiše, sudėti į medinę dėžutę miega žalčiai, kitoje dėžutėje ilsisi rupūžės. Vieta jiems parinkta gana netikėta – vonioje, šalia skalbiamosios mašinos. „Jiems reikia ne aukštesnės ir ne žemesnės kaip dešimt laipsnių temperatūros, – žvilgtelėjęs į termometrą paaiškina gamtininkas. – Jei ropliai gyvena jiems netinkamoje temperatūroje, nunyksta dauginimosi instinktai.“
Parsivežė lagamine
Prieš Kalėdas gyvojo kampelio kolekciją papildė iš Šri Lankos parvežti egzotiniai gyvūnai. Biologijos kabinete terariume apgyvendinti sausumos krabai. A.Slučka pasakoja jų prisigaudęs Indijos vandenyno pakrantėje. Šri Lankos gamtos biologas sako tikrai nenuskriaudęs, nes krabai nėra priskiriami prie saugomų šios šalies gyvūnų. Dieną po smėlį lakstančius krabus mindo turistai, o vakare jų doroti suskrenda šikšnosparniai. Reginys žiaurokas.
„Kiekvienas krabas turi išsikasęs urvelį ir lenda tik į savąjį. Jei landą užmini koja, jis laksto aplink ir nesunkiai leidžiasi pagaunamas“, – išduoda A.Slučka.
Iš Šri Lankos į Raguvą atvažiavo ir Lietuvoje nesutinkami moliuskai, stebinantys tuo, kad iš pirmo žvilgsnio mažos kriauklės išlenda didelis šliužas. Lagamine atskraidintas ir ryškiai žalias vabalas bronzinukas. Biologas sako žinantis, kad norint legaliai parsivežti augintinių, būtų tekę įveikti daugybę biurokratinių kliūčių, pateikti pirkimo dokumentus, įrodyti, kad gyvūnai tikrai nekankinami. O giliai lagamine jie visi atkeliavo sveiki, maitinasi ir auga.
Žavėjęsis vešlia Šri Lankos gamta, savo rankomis čiupinėjęs vanilės, cinamono medžius, daugybę įvairių vaisių, A.Slučka kelionėje apgailestavo, kad nemoka anglų kalbos.
„Radau gidą, kalbantį rusiškai, bet biologinių terminų jis nežinojo, o su vietiniais susikalbėti buvo sunku“, – įspūdžiais dalijasi biologas. Puikų įspūdį padarė ir po viešbučio teritoriją vaikščiojantys garniai, burundukai, šalia už tvoros vaikštinėjantis dramblys. Pajoti ant dramblio – kiekvienam save gerbiančiam turistui privaloma atrakcija.
„Užlipi, apjoji ratą, tik paskui prišoka vietinis žmogelis ir prašo dešimties dolerių“, – apie tenykščius komercijos papročius pasakoja A.Slučka. Keliautojas gerokai nustebino fakyrą, demonstravusį triukus su kobromis ir siūliusį turistams roplį imti į rankas. Drąsiai paėmęs kobrą A.Slučka iškart suprato, kad ji vos gyva ir, ko gero, išlupinėtais dantimis, tad visai nepavojinga. Kai gamtininkas drąsiai paėmė ir nuodingą gyvatę, toks jo poelgis buvo palydėtas šūksniais „Profesor“.
Su žmona bendraminčiai
Prižiūrėti gausią kompaniją A.Slučkai padeda žmona Regina. Matant, kaip profesionaliai moteris į rankas ima egzotiškus augintinius, juos maitina, tikrina terariumų temperatūrą, abejonių nekyla, kad darbas su gyvūnija – jai jokia naujiena. Regina Slučkienė – diplomuota zoologė, visą gyvenimą dirbusi Vilniuje ir tik prieš porą metų sostinę iškeitusi į Raguvos ramybę.
„Jaunystėje su Antanu mokėmės kartu, o vėl susitikome po trisdešimties metų, – pasakoja moteris. – Penkerius metus bandžiau dar dirbti Vilniuje ir į Raguvą atvažiuodavau tik savaitgaliais. O paskui pasakiau sau, kad gana, ir persikėliau čia visam laikui.“
Raguvoje R.Slučkienei gera, o liūdėti ir nuobodžiauti visiškai nėra kada. Daug laiko atima darbas gyvajame kampelyje, laisvalaikiu moteris fotografuoja, iš augalų sėklų veria papuošalus. Surengusi nuotraukų, kuriose užfiksuoti saulėlydžiai ir saulėtekiai, parodą, R.Slučkienė išgirdo repliką, esą gera jums – po pasaulį važinėjate, bepigu ir gražių nuotraukų padaryti. Tąkart neliko nieko kito, kaip tik pasakyti, kad visos nuotraukos darytos Raguvoje, tik gal ne visada žmogus pakelia galvą aukštyn ir pamato grožį.
Virtuvės sienas puošia ponios Reginos fotografuoti natiurmortai, kuriuose užfiksuota tai, kas užauginta savame darže – braškės, pomidorai, kitokios įdomiai sudėliotos daržovės. Atskira tema – papuošalai iš sėklų. Vėriniai iš riešutų, moliūgų sėklų, net nutrijų dantų pareikalavo labai daug kantrybės ir laiko, bet ir suteikė labai daug džiaugsmo.
„Juokauju, kad aš, kaip gamtininkė, galiu sau leisti puoštis tokiais papuošalais“, – sako R.Slučkienė.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. Kai A.Slučka paima didžiulį smauglį, į ekskursiją atvažiavę vaikai dažnai praranda žadą.
