Per penkiolika laisvės metų Lietuvos politikai nesurado jėgų pertvarkyti sovietinę sveikatos apsaugos sistemą.
Gydytojai, kurių algos nesiekia net šalies vidurkio, grasina streiku. Pacientai jau net nebeklausia, ar kada nors ateis diena, kai į ligoninę nebereikės neštis medikamentų, o ligonį pamatęs gydytojas turės laiko bent pakelti galvą nuo popierių, kurių valdžia kasmet gydytojus verčia pildyti vis daugiau.
Interviu „Lietuvos rytui“ Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas teigia, kad ir medikai, ir jų pacientai galės lengviau atsikvėpti tik tada, kai valdžia padarys seniai užduotus namų darbus: „Jeigu atidės juos dar kartą – po dvejų metų šalyje kvalifikuotų medikų gali nebelikti. Jie emigruos ieškoti darbo ir duonos svetur“.
* * *
– Septynerius metus vadovaujate Gydytojų sąjungai. Galbūt siekiate dar ir politinės karjeros, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministro posto?
– Ne pirmą kartą girdžiu tokius įtarimus.
Taigi ir jums galiu tik pakartoti: tokie teiginiai – visiški niekai.
Gydytojų sąjunga per pastaruosius Seimo rinkimus rėmė kelias dešimtis žmonių. Tai darėme manydami, jog be tribūnos Seime nieko nepasieksime.
Bet tai nesusiję su kokiais nors asmeniniais tikslais. Mūsų akiratyje – bendros problemos, kurios pasiekė kritinę ribą. Atidėlioti nebegalima, jas būtina spręsti dabar.
– Gydytojų sąjunga ne pirmąkart ragina medikus sukilti. Buvo keletas piketų, keletą kartų grasinta masiniu streiku. Kadangi veiksmų nebuvo, valdžia suprato, kad medikai niekada nestreikuos, nors vidutinė jų alga – tik 900 litų iki mokesčių.
Tad ir šįkart tik pagąsdinsite ir pasitrauksite?
– Piketai ir streikai nėra tai, ką gydytojai labiausiai norėtų daryti. Mes iš tiesų linkę derėtis, tartis ir kartu ieškoti geriausios išeities.
Suprantame, kad visi – ir valdžia, ir gydytojai, ir ligoniai – esame nepabaigtų reformų įkaitai, o problemos šaknų reikia ieškoti sovietmetyje.
Tuomet apskritai gerą išsilavinimą turinčių žmonių atlyginimai buvo mažesni negu darbininkų. Keista, tačiau per 15 metų niekas nepasikeitė – komunistų įvesta nuostata tebegalioja visoje Lietuvos medicinoje.
Gydytojai – ne elgetos, bet iki šiol priversti vaikščioti su ištiesta ranka, lyg prašytų ne priklausančio jiems atlygio už sunkų ir labai atsakingą darbą, bet varganos išmaldos.
Pirmąjį streiką rengėme prieš 10 metų. Tada buvo sakoma, kad štai greit startuos medicinos valstybinė draudimo sistema, ir viskas pasikeis.
Draudimo sistema startavo.
Tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė 1997 metais padidino medikų atlyginimus 30 procentų.
Be to, tikėjome, kad greit nauja sistema pradės veikti ir medicina kartu su gydytojais kils į kalną, visi dirbsime ir uždirbsime.
Bet atsitiko kitaip. Reformos įstrigo. Iki šiol mūsų valstybėje gydymui skiriama tik apie pusę lėšų, palyginti su oficialia suma, kuri susidaro pagal nustatytas gydymo paslaugų kainas.
– Niekas nesiginčija, kad gydytojai uždirba niekingai mažai.
Bet ir jums turbūt aišku, kad biudžetas nepakeltų 50 proc. gydytojų ir slaugytojų algų padidinimo?
– Kai kalbama apie algų didinimą, neteisinga būtų manyti, kad vienintelis būdas – iš kažkur paimti ir duoti gydytojams.
Mes siekiame, kad valdžia suprastų problemą ir jos padarinius.
Suvokusi jos mastą, valdžia turi sąžiningai įvertinti, kiek ji gali skirti lėšų. Tada reikėtų išsiaiškinti, kokią dalį paslaugų kainos šiomis lėšomis galima finansuoti.
Jeigu tai būtų padaryta, aiškiai žinotume, kiek pinigų stinga.
– Bet ir tuomet būtų neaišku, iš kur gauti trūkstamą sumą?
– Tikrai nereikėtų apiplėšinėti žmonių vidury gatvės. Pasaulis seniai žino tinkamus būdus rasti lėšų.
Pavyzdžiui, yra draudimo rūšys, kurių mes Lietuvoje neturime.
Tai yra savanoriškas sveikatos draudimas, kai žmogus draudžiasi pats, arba papildomas privalomasis. Žmonės kauptų savo pinigus ir pridėtų prie savo gydymo būtent tiek, kiek valstybė neranda biudžete. Tačiau ne iš savo kišenės tiesiai – tai apmokėtų papildomas draudimas.
Be to, prieš įvedant naujas sveikatos draudimo rūšis, būtina žinoti, kiek iš tikrųjų kainuoja medicinos paslaugos.
Regis, sunku patikėti, bet Lietuvoje dar nėra nustatyta realių gydymo kainų – valdžios valia jos yra be jokios logikos sumažintos.
– Ar verta išlaikyti mažas provincijos ligonines, kurios jau vadinamos žudymo namais?
Ar Gydytojų sąjunga sutiktų su griežta gydymo įstaigų sistemos restruktūrizacija?
– Tai – vienintelė išeitis. Būtina optimizuoti ligoninių sistemą.
Bet apie tai kalbant dažnai daroma esminė klaida. Optimizuoti dar nereiškia, kad šiandien būtinai reikia uždaryti ligonines ir palikti pusę šalies be pagalbos.
Svarbiausia yra tai, kad mums kenkia dabartinė sistema, kurioje kiekviena iš daugybės ligoninių siekia teikti visas, net ir labai sudėtingas paslaugas.
Šalyje turėtų likti nedaug, bet didelių ligoninių. Jos vietose turėtų savo filialus.
Tai leistų išlaikyti tankų gydymo tinklą, bet išlaisvintų daug neefektyviai naudojamų, sveikatos apsaugai skirtus pinigus dūmais paverčiančių pastatų.
– Stebuklui įvykti užtenka tik mažą ligoninę paskelbti filialu?
– Sudėtingos paslaugos būtų teikiamos specializuotose centrinės ligoninės vietose.
Taip pavygtų išvengti dubliavimo. Žmogus, patekęs pas medikus, būtų vežamas ten, kur gautų tokią pagalbą, kokios reikia.
Tai nereiškia, kad visi ligoniai keliautų į centrinę ligoninę. Jeigu kur nors istoriškai jau yra sukurta bazė kokioms nors ligoms gydyti, filialu pavirtusi tokia gydymo įstaiga galėtų tapti specializuotu centru.
Ten būtų gabenami pacientai iš tolimesnių vietų.
– Kas trukdė tai padaryti iki šiol?
– Tokie pasiūlymai pateikti dar 1999 metais. Lyg ir buvo pradėta judėti šia kryptimi. Bet reikėjo atlikti akreditaciją. Dabar tai vadinama ligoninių licencijavimu arba jų galimybių įvertinimu.
Jis reikalingas sprendžiant, kurios ligoninės lieka, kurių bazėje bus kuriami filialai. Čia reforma ir įstrigo.
– Jau ne tik provincijos gydymo įstaigose, bet ir Vilniaus klinikose stinga kvalifikuotų specialistų. Tad kas dirbs tuose filialuose? Ar nereikės uždaryti vos tik įsteigtų?
– Taip, rajonuose jau aiškiai juntamas gydytojų stygius. Jeigu nieko nedarysime, jei algos neatitiks gydytojų išsilavinimo, valdžia gali rengti traukinį į Europą.
Todėl, kad gydytojai ir slaugytojai jau kitąmet iš Lietuvos bėgs ne po vieną kaip dabar, o būriais. Kam vargti ir žemintis Lietuvoje, jei gali sąžiningai užsidirbti solidžią algą Vakaruose ir būti gerbiamas?
– Pagrasinę streiku laimėjote galimybę derėtis su tarpžinybine Vyriausybės sudaryta darbo grupe. Išvardykite svarbiausius derybų tikslus, kurių nepasiekę nesitrauksite.
– Pirmiausia medikų algos šįmet turi padidėti 50 proc., kitąmet – 30 ir dar dvejus metus po to – po 20 procentų. Vyriausybė turi garantuoti, kad per ketverius metus algos padidės dvigubai.
Tai – ne mistika. Tai įmanoma padaryti. Tik taip dar galima stabilizuoti gydytojų emigraciją į Vakarus.
Antra, reikia atlikti tam tikrus finansų perskirstymus, nustatyti realias gydymo paslaugų kainas. Kai bus žinoma, kokią dalį gali finansuoti valstybė, bus galima žengti kitus žingsnius.
Kartoju: mes nieko nauja nesiūlome. Tai padarė Čekija, Vengrija, Slovėnija, Slovakija. Ir darė tai dar intensyviau, nei mes siūlome. Gerus kelius tiesti galime? Valdovų ir kitus rūmus statyti galime? Medicinos sistemos sutvarkyti negalime? Kur logika?
Atsakymas: galime ir medicinos sistemą sutvarkyti. Jeigu norėtume.
– Įsivaizduokime, kad jūsų planas įvykdytas. Ar tada prieš operaciją nebereikės susimokėti chirurgui?
– Atskirkime keletą dalykų. Visame pasaulyje galima padėkoti gydytojui už jo darbą po to, kai jis atliktas.
Kas kita, jeigu ligonis, kaip Lietuvoje, turi rinktis – duoti kyšį arba likti už ligoninės durų.
– Apklausose medikai apibūdinami kaip vieni didžiausių kyšininkų.
– Laikome galvą smėlyje kaip stručiai, nedrįsdami vadinti reiškinių savais vardais. Sveikatos sistemos spragas lopo patys ligoniai. Guldamas į ligoninę kone kiekvienas turi atsinešti vaistų, švirkštų, tvarsčių. Bet jis neša ne daktarui. Jis perka ir neša sau.
Kai žmogaus paklausia, jis ir suskaičiuoja, kiek papildomai kainavo gydymas. Ar tai korupcija?
– Kiek kainuoja sveikata?
– ES šalyse sveikatos sistemos kaina svyruoja nuo 6 iki 9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva skiria tik 3,6 proc. BVP.
Turime maždaug 40 proc. skirtumą. Tai lėšos, kurios turi ateiti iš kitur. Iš kur? Kas šį skirtumą dengia dabar? Tik pacientas.
Tai – pinigai, kuriuos už savo ir artimųjų gydymą moka patys žmonės.
Tai – kaina už nesutvarkytą sistemą, už neįteisintą privatų finansavimą, kuris turėtų vykti per papildomas draudimo sistemas.
Ramunė Sotvarienė
“Info.lt”
